Ta davatka Uršulė, tokia supintijusi ir prarūgusi moterėlė, amžinai nepatenkinta ir pikta kaip širšė, vieną rytą, sugrįžusi visa dumblina iš Paudruvės pelkių, pabėgo plūsdamosi iš Baltaragio namų, kuriuose nuo senų laikų tarnavo, ir apsigyveno Švendubrės ubagyne, kad nebūtų daugiau pagundų.
Apkaltino ji Baltaragį, kad jis – senas raganius, norėjo ją, skaistybės apžadus padariusią mergelę, išleisti ne už ko kito, tiktai už paties velnio, kuris iš seno Paudruvės pelkėse gyveno ir Pinčuko vardu vadinosi.
Kaip ten buvo – nesuprasi, o pati Uršulė ne visą teisybę sakė, nes ir pati ne viską suprato, o jeigu suprato, tai senmergės drovumas pasakyti neleido. Tiktai vieną dieną, kai jai pritrūko kantrybės belstis po seno našlio namus (iš tikrųjų neteko paskutinės vilties ištekėti už Baltaragio ir pasidaryti tikra malūninkė, apie ką seniai veltui svajojo), atsitiko nuodėmė – netyčia išsprūdo iš jos lūpų baisus žodis, kad eitų nors ir už paties velnio, kad tik nereikėtų daugiau gaišti pas Baltaragį, kurio namuose bergždžiai nuvyto jos jaunystė.
Tuos iš apmaudo pasakytus jos žodžius nugirdo Baltaragis, kažkodėl apsidžiaugė ir net pralinksmėjo, kas su juo retai būdavo.
– Gerai, – sako, – galiu išpiršti. Mūsų kaimynas Pinčukas vienas be pačios pelkėse rūgsta.
Nusigandusi Uršulė persižegnojo ir Baltaragį peržegnojo.
– Atstok, – sako. – Ar nežinai, kad apžadus esu padariusi skaistybėje gyventi?
Nusijuokė Baltaragis ir linksmai tarė:
– Nieko, – sako. – Apžadai apžadais, o kai pamatysi jaunikį su piršliais, tai užmirši visus apžadus.
Supyko Uršulė ir daugiau nekalbėjo su Baltaragiu, bet Baltaragis ir nepasigedo jos kalbos, jis savo darė. Vaikščiojo toks paslaptingas, su klastinga šypsena, tarytum ką apgauti rengdamasis ir jau iš anksto dėl to džiaugdamasis.
Tos klastos neilgai teko laukti. Pirmą subatvakarį, pradėjus temti, pasigirdo piršlių skambalai. Tie skambalai visada Uršulei nueidavo per širdį, ir dabar ji sustojo viduryje kiemo žiūrėdama, į kurį kiemą piršliai pasuks. Apie save net nepagalvojo, tiktai prisiminė visas turtingiausias ir gražiausias Paudruvės nuotakas, bet žiūri – piršliai pro malūną kaip tik pas juos suka.
– Ar nepaklydo? – apsidžiaugė Uršulė, nes buvo amžinai užsirūstinusi ant piršlių, kurie nei karto pas ją su jaunikiu neatvažiavo.
Bet tuo metu, kai žiopsojo nustebusi Uršulė ir džiaugėsi dėl piršlių paklydimo, juodbėriai žirgai įlėkė į kiemą, ir paauksuota karieta sustojo prie rūtų darželio.
– Kas gi čia dabar? – net nutirpo visa Uršulė.
O iš karietos išlipo toks rimtas su žila barzda ponas ir jaunas ponaitis su prašmatnia skrybėlaite. Nusilenkė abudu Uršulei, ir klausia tas senasis:
– Ar ne čia bus pono Baltaragio garsusis dvaras?
– Ne pono, – sako apmirdama Uršulė, – bet Baltaragio, ir ne dvaras, bet malūnas.
– Tai mums jo kaip tik ir reikia, – sako tas žilabarzdis ponas ir dar žemiau lenkiasi. – Ar priimsite pakeleivingus svečius?
– Labai prašome, – atsakė iš malūno atsiradęs Baltaragis. – Seniai mielų svetelių laukiame.
Nusivedė tada Baltaragis nepaprastus svečius į seklyčią, o paskui ir Uršulę pasikvietė. Kaip ten seklyčioj buvo, net pati Uršulė tikrai nežino, tarsi būtų galvos netekusi ar koks kvaitulys užėjęs. Dabar ji gerai supranta, kad tai buvo seno raganiaus ir jo bičiulių, tikrų velnių, padarytas sąmokslas pražudyti jos skaistybę.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.