Baltaragio malūnas59-60 psl. · apie 5 min.
XV dalis42% kūrinio
59 psl.

Šešelga net nepažiūrėjo kaip reikiant į Pinčuką, tiktai viena akim dėbtelėjo ir nusisuko. Toks jau buvo jis apdraskytas ir iškoneveiktas, kad net koktu buvo žiūrėti. Vietoje veido – vienos mėlynės ir guzai, o kairiajame žande taip ir stovėjo įspausta arklio kanopa. Iš drabužių tiktai vieni skudurai likę, švarkelis – sumintas, purvinas, kelnės – sudraskytos, viena koja į klumpę įsistojęs, kita – visai basa, arklio kanopa taip ir kyšojo nieku nepridengta. Matyt, tokia nelaimė ir nešlovė pirmą kartą Pinčuką buvo ištikusi, kad jis net nuovokos neteko, kaip žmonėse turėtų pasirodyti.

Tai ar stebėtina, kad ir Šešelga, tas išdidusis bajorpalaikis, Pinčuko nepažino, neatsakė į jo pasveikinimą, tiktai nusigrįžo į šalį, kaip nepageidaujamą svečią sulaukęs, ir burbtelėjo:

– Eitum, iš kur atėjęs, tuojau karčiamą uždarau.

– Aš neilgam, Šešelga, – gailiai numykė Pinčukas, – svarbų reikalą turiu.

Tai išgirdęs karčiamninkas visai pasipūtė. Kažkoks bernpalaikis ir tiesiai Šešelga jį vadins. Nesulaukta galva, dar ką prasimanys!

– Kam Šešelga, o kam pan Šešelgevič, – pasipūtęs atsakė karčiamninkas. – Su tavim, parše, kiaulių neganiau, tai turi žinoti, kaip su bajoru kalbėti.

Pinčukas visai nusiminė. Negi nelaimėje visi prieteliai būtų nuo jo nusigrįžę?

– Ar nepažįsti manęs, pan Šešelgevič, – su gailiu priekaištu pasakė Pinčukas. – Tai aš, Pinčukas.

– Pan Pinčuk? – nustebo Šešelga. – Negali būti!

Netikėdamas priėjo arčiau prie Pinčuko, o kai pažino, net akis išpūtė:

– Iš kur toks atsiradai? Negi tavo broliai pragare būtų tave taip sumurdę, kad pristojai pas mužiką Baltaragį už berną? O gal Baltaragis taip tave išniekino? Sakiau, pane, nesusidėk su tuo mužikpalaikiu. Nebajoriškas reikalas pas chamą bernauti.

60 psl.

– Ne, Šešelga, ne Baltaragis taip mane išniekino, – atsiduso Pinčukas. – Tiktai mane jis prigavo.

– Prigavo? – išvertė akis Šešelga. – Taip ir maniau. Ko kito gali laukti iš tų chamų?

– Taip jau išėjo, Šešelga, – atsiduso Pinčukas. – Ką dabar darysi? Už tai aš jam su kaupu atsilyginsiu.

– Atsilygink, pane Pinčuk, atsilygink, – pritarė Šešelga. – Nusileisi chamams, tai mums, bajorams, visai gyvenimo nebus.

Pinčukui bajorų reikalai mažai rūpėjo, – net pragare juos menkai vertino, už vieną grašį galima buvo nupirkti dešimt bajoriškų dūšių, – tai apsidairė po tuščią karčiamą ir paklausė:

– Ar nežinai, kur dabar būtų Raupys?

– Kur nežinosiu? – parietė nosį Šešelga iš to mandrumo, kad velnias nežino, o jis žino. – Pas mane kamaroje trečia para geria. Išneštum tu jį greičiau į pragarą nuo mano biednos galvos. Visą karčiamą prasmardino tas chamas.

– Gerai, – sutiko Pinčukas. – Leisk tu man su juo truputį pakalbėti.

– Labai prašau, pan Pinčuk, – nusilenkė Šešelga ir pravėrė kamaros duris.

Bet nespėjo dar ligi galo atidaryti kamaros durų, kai iš ten pasigirdo niaurus urzgimas, ir tuščia bonka kaukdama išlėkė pro duris, – vos neužgavo Pinčuko per galvą, spėjo linktelėti, – ir sudužo į sieną.

– Sakiau tau, velnio bajorpalaiki, nieko neleisk į kamarą, – pasigirdo Raupio atšiaurus balsas. – Kiek kartų aš turiu tau sakyti, šunsnuki? Aš rūpesčių turiu, man reikia vienam pagalvoti.

– Raupy, nekvailiok, – rimtai supyko Šešelga, kad Pinčuko akivaizdoje arkliavagis taip jį niekina. – Čia pan Pinčuk pas tave su reikalu.

– Koks ten šuns pan ir su kokiu reikalu? Nieko nenoriu žinoti nei girdėti, – paspyrė koja duris ir užtrenkė, o paskui šūktelėjo. – Atnešk man dar vieną bonką.

– Gausi, nesitrankyk, – nusileido Šešelga ir atsigrįžo į Pinčuką. – Nieko nebus. Šiandien su juo nesusikalbėsi. Tikras chamas.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.

Rašiniui: Kaltė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.