– Ne, Šešelga, ne Baltaragis taip mane išniekino, – atsiduso Pinčukas. – Tiktai mane jis prigavo.
– Prigavo? – išvertė akis Šešelga. – Taip ir maniau. Ko kito gali laukti iš tų chamų?
– Taip jau išėjo, Šešelga, – atsiduso Pinčukas. – Ką dabar darysi? Už tai aš jam su kaupu atsilyginsiu.
– Atsilygink, pane Pinčuk, atsilygink, – pritarė Šešelga. – Nusileisi chamams, tai mums, bajorams, visai gyvenimo nebus.
Pinčukui bajorų reikalai mažai rūpėjo, – net pragare juos menkai vertino, už vieną grašį galima buvo nupirkti dešimt bajoriškų dūšių, – tai apsidairė po tuščią karčiamą ir paklausė:
– Ar nežinai, kur dabar būtų Raupys?
– Kur nežinosiu? – parietė nosį Šešelga iš to mandrumo, kad velnias nežino, o jis žino. – Pas mane kamaroje trečia para geria. Išneštum tu jį greičiau į pragarą nuo mano biednos galvos. Visą karčiamą prasmardino tas chamas.
– Gerai, – sutiko Pinčukas. – Leisk tu man su juo truputį pakalbėti.
– Labai prašau, pan Pinčuk, – nusilenkė Šešelga ir pravėrė kamaros duris.
Bet nespėjo dar ligi galo atidaryti kamaros durų, kai iš ten pasigirdo niaurus urzgimas, ir tuščia bonka kaukdama išlėkė pro duris, – vos neužgavo Pinčuko per galvą, spėjo linktelėti, – ir sudužo į sieną.
– Sakiau tau, velnio bajorpalaiki, nieko neleisk į kamarą, – pasigirdo Raupio atšiaurus balsas. – Kiek kartų aš turiu tau sakyti, šunsnuki? Aš rūpesčių turiu, man reikia vienam pagalvoti.
– Raupy, nekvailiok, – rimtai supyko Šešelga, kad Pinčuko akivaizdoje arkliavagis taip jį niekina. – Čia pan Pinčuk pas tave su reikalu.
– Koks ten šuns pan ir su kokiu reikalu? Nieko nenoriu žinoti nei girdėti, – paspyrė koja duris ir užtrenkė, o paskui šūktelėjo. – Atnešk man dar vieną bonką.
– Gausi, nesitrankyk, – nusileido Šešelga ir atsigrįžo į Pinčuką. – Nieko nebus. Šiandien su juo nesusikalbėsi. Tikras chamas.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.
Rašiniui: Kaltė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.