Baltaragio malūnas62-63 psl. · apie 5 min.
XVI dalis44% kūrinio
62 psl.

Kai pasirodė Pinčukas kamaroje visa savo velniška nuogybe, Raupys ne tik prasiblaivė, bet net plaukai pasišiaušė ant jo girtos galvos. Iš tos baimės tiktai žiopčioja atsistojęs ir žodžio negali ištarti. Pagaliau atsipeikėjo ir tarė:

– Ar tik ne mano dūšios atėjai pasiimti? – išsprogdino nusigandęs akis.

– Ne, – atsakė ramiai Pinčukas. – Turiu su tavim kitą reikalą. Jei padėsi, galėsi turėti savo dūšią, man jos visai nereikia.

Tada nusiramino Raupys, pats atsisėdo ir Pinčuką paprašė atsisėsti.

– Neturiu laiko, – atsakė Pinčukas. – Skubus reikalas.

Raupiui dar labiau parūpo, koks čia skubus reikalas atvijo pas jį Pinčuką, tai norėjo, kad neapsiriktų per skubumą, kiek uždelsti ir geriau prablaivėti.

– Gal išgersime ir apsvarstysime tą reikalą, – pasiūlė Raupys ir šūktelėjo. – Šešelga, nešk degtinės ir užkandos.

– Nereikia, – atsakė Pinčukas. – Aš degtinės, žinai, negeriu. O reikalas toks: pavok Girdvainio arklius.

– Tai kad aš galėčiau! – atsiduso Raupys. – Seniai galvoju ir nieko negaliu sugalvoti.

– Aš jau sugalvojau, o tu tiktai padaryk, – pasakė Pinčukas ir kažką pasilenkęs pradėjo kuždėti Raupiui į ausį.

Šešelga taip ir nenugirdo, ką velnias su arkliavagiu tarėsi. Kai Raupys šūktelėjo atnešti degtinės, jis atšoko nuo durų, bet, nugirdęs, kaip Pinčukas paminėjo Girdvainio arklius, vėl prikišo ausį prie durų, tiktai negalėjo nieko išgirsti, ką Pinčukas kužda.

– Supranti, – pagaliau, Pinčukas garsiai pasakė. – Kai tu nuvažiuosi, aš pradėsiu priešingoje pusėje žvengti ir suklaidinsiu.

– Labai gerai, – apsidžiaugė Raupys. – O kada mes tai padarysim?

– Kai važiuos užsakų, – atsakė Pinčukas.

– Puiku, – pritarė Raupys. – Ir tu man dūšią dar grąžinsi?

– Grąžinsiu, – sutiko Pinčukas. – Tiktai tu neįlįsk su ja pro pasturgalį į Girdvainio arklius. Tada pražūsi pats su visa savo dūšia.

63 psl.

– Durnas aš būčiau pro arklių pasturgalius landžioti? – atsakė Raupys ir buvo toks patenkintas, kaip dar niekada. – Aš kaip tik nučiupsiu juos, tuojau pro sieną ir išvažiuosiu į Prūsus.

– Tavo reikalas, – pasakė Pinčukas. – Kur norėsi, ten galėsi juos dėti. Tiktai kad jų daugiau Girdvainis nematytų.

Tada Šešelga, išgirdęs už durų, kad jau reikalas eina prie galo, įėjo pro duris su buteliu ir, dėdamasis, kad viską žino, su karčiamninko godumu paklausė:

– O man kas bus? – nusišiepė Pinčukui ir Raupiui.

Raupys suprato, kad Šešelga už durų klausėsi jų kalbos, tai supykęs atsakė:

– Tai, kas paliks nuo arklių.

– Chamas, – piktai atkirto Šešelga ir norėjo trinktelėti durimis, bet pergalvojo ir padėjo butelį ant stalo, turėdamas savo išskaičiavimus. – Še, pasilak.

Bet Šešelga ir šį kartą apsiriko. Raupys įspėjo ir šitą jo mintį, kad nori nugirdęs išgauti iš jo paslaptį.

– Ne, – linksmai atsakė tada Raupys, ir net jo ruda barzda pralinksmėjo. – Šį kartą aš nepasilaksiu, bet išsipagiriosiu. Turiu svarbų darbą.

– Koks tavo darbas? – dar labiau supyko Šešelga. – Arklius vogti!

– O tavo dar prastesnis, – nenusileido pralinksmėjęs Raupys. – Nuo pavogtų arklių uodegas karpyti.

– Ar tu sugavai mane, kad sakai? – įsižeidė Šešelga.

– O tu ar sugavai mane, kad sakai? – atsikirto Raupys.

– Chamas! – nusikeikė Šešelga.

– Šunbajoris, – riauktelėjo Raupys.

– Nesipykit, kūmai, – pertarė Pinčukas. – Bus vienam gerai, bus ir kitam neblogai. Pašniaukšime verčiau tabokos.

Bet siekė į liemenę tabokinės – nėra. Suprato, kad kur nors ant kelio ar prie tiltelio pametė, kai su Girdvainio arkliais ėjo lenktynių.

– Eisiu tabokinės ieškoti, – tarė Pinčukas ir atsisveikino. – Ligi trečių gaidžių gal dar surasiu.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.

Rašiniui: Kaltė

2. Kodėl arkliavagis Raupys žūva būtent Girdvainio žirgo odoje?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Sudarydamas sutartį pavogti Girdvainio arklius, Pinčukas perspėjo Raupį neįlįsti į tuos arklius pro pasturgalį, nes tada jis pražūsiąs su visa savo dūšia. Raupys tai palaikė kvailu pokštu ir pamiršo. Vejamas vyrų, jis Šešelgos patarimu įlenda į stadaloje padžiautą Girdvainio odą kaip tik pro uždraustą vietą. Šešelga, užveržus jam kilpą ant kaklo, jį išduoda, o vyrai užsiuva arkliavagį odoje ir užmuša. Kaip pasakose, sulaužytas draudimas atneša pražūtį, o pavogti žirgai tampa vagies kapu.

Rašiniui: Kaltė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.