– Durnas aš būčiau pro arklių pasturgalius landžioti? – atsakė Raupys ir buvo toks patenkintas, kaip dar niekada. – Aš kaip tik nučiupsiu juos, tuojau pro sieną ir išvažiuosiu į Prūsus.
– Tavo reikalas, – pasakė Pinčukas. – Kur norėsi, ten galėsi juos dėti. Tiktai kad jų daugiau Girdvainis nematytų.
Tada Šešelga, išgirdęs už durų, kad jau reikalas eina prie galo, įėjo pro duris su buteliu ir, dėdamasis, kad viską žino, su karčiamninko godumu paklausė:
– O man kas bus? – nusišiepė Pinčukui ir Raupiui.
Raupys suprato, kad Šešelga už durų klausėsi jų kalbos, tai supykęs atsakė:
– Tai, kas paliks nuo arklių.
– Chamas, – piktai atkirto Šešelga ir norėjo trinktelėti durimis, bet pergalvojo ir padėjo butelį ant stalo, turėdamas savo išskaičiavimus. – Še, pasilak.
Bet Šešelga ir šį kartą apsiriko. Raupys įspėjo ir šitą jo mintį, kad nori nugirdęs išgauti iš jo paslaptį.
– Ne, – linksmai atsakė tada Raupys, ir net jo ruda barzda pralinksmėjo. – Šį kartą aš nepasilaksiu, bet išsipagiriosiu. Turiu svarbų darbą.
– Koks tavo darbas? – dar labiau supyko Šešelga. – Arklius vogti!
– O tavo dar prastesnis, – nenusileido pralinksmėjęs Raupys. – Nuo pavogtų arklių uodegas karpyti.
– Ar tu sugavai mane, kad sakai? – įsižeidė Šešelga.
– O tu ar sugavai mane, kad sakai? – atsikirto Raupys.
– Chamas! – nusikeikė Šešelga.
– Šunbajoris, – riauktelėjo Raupys.
– Nesipykit, kūmai, – pertarė Pinčukas. – Bus vienam gerai, bus ir kitam neblogai. Pašniaukšime verčiau tabokos.
Bet siekė į liemenę tabokinės – nėra. Suprato, kad kur nors ant kelio ar prie tiltelio pametė, kai su Girdvainio arkliais ėjo lenktynių.
– Eisiu tabokinės ieškoti, – tarė Pinčukas ir atsisveikino. – Ligi trečių gaidžių gal dar surasiu.
Ir išėjo. Raupys liko gerti savo degtinę, kad prablaivėtų, o Šešelga iš to piktumo nuėjo gulti. Tiktai negalėjo užmigti. Buvo įžeistas bajoriškas unaras. Be to, Girdvainio arkliai neišėjo jam iš galvos.
– To pane, – vartėsi nuo šono ant šono, – tokie arkliai ne arkliavagiams vogti ir ne chamams turėti. Tokiais arkliais tiktai tikriems bajorams važinėti.
Kad ir kaip sielojosi Šešelga dėl Girdvainio arklių, nieko negalėjo sugalvoti, kad jie galėtų jam tekti. Pyko ant savęs, kad nenugirdo Pinčuko ir Raupio paslapties, kaip jie pavogs tuos arklius, ketino nueiti ir išduoti viską Girdvainiui, bet bijojo arkliavagio ir velnio keršto, todėl nieko nepadarė ir tylėjo. Pagaliau nusiramino, kad ir jam kas nors teks iš Girdvainio arklių.
XVII dalis
Pirmieji gaidžiai pragiedojo, o Baltaragio seklyčioje vis dar sėdėjo Girdvainis su savo piršliu Anupru ir nesirengė keltis nuo stalo.
Alaus statinė neišseko kamaroje, pilni ąsočiai vis dar putojo ant stalo, atrišdami piršlio ir uošvio liežuvius, ir jie, nors dėl Anupro vienos ausies kurtumo nevisai susikalbėdami, – dažnai kalbėjo kiekvienas savo, – sėdėjo vienas antrą apsikabinę, kaip geriausi bičiuliai, negalėdami pabaigti savo kalbos.
Barė Baltaragis Anuprą, – ir juokomis, ir iš širdies, – kad jis senas žmogus, o apgavikas, apsimetęs pakeleivingu, nori pavogti iš jo brangiausią turtą, senatvės vienintelę paguodą, dukterį, o Anupras, nors ir ne viską nugirsdamas, ką jam uošvis sako, bet suprasdamas, savo tvirtino, kad jis dosniausias žmogus ir atvežęs jam tokį žentą, kokio kito visam pasaulyje nerastum.
Pagaliau susitaikė uošvis su piršliu. Sumušė rankomis ir išgėrė dar po vieną alaus uzboną. Bet matydami, kad vienu prisėdimu neįveiks visos statinės, apsikabinę pradėjo snausti, kad kiek nusnūdę, vėl iš naujo galėtų imtis už uzbonų.
O Girdvainis su Jurga vis dar negalėjo atsižiūrėti vienas į kitą. Iš tikrųjų ir nedrįso tiesiai vienas į kitą pažiūrėti, tiktai žvilgčiojo paslapčiomis, bijodami pasakyti tuos žodžius ir išduoti tuos jausmus, kurių abudu buvo kupini ir pasiilgę. Tarytum tie žvilgsniai, kurie daugiau negu žodžiai kalbėjo, atėmė abiem žadą, ir jie stebėjo vienas kitą tylūs ir bežadžiai.
Dingo Girdvainio visas mandrumas, ir jis pats savęs nesuprato, kas jam atsitiko, užmiršo ir Jurga savo prižadus atversti Girdvainio išverstus kailinius (deja, Girdvainis, eidamas į seklyčią, ant vežimo juos numetė) ir į akis pasijuokti.
Ak, ji juokėsi į akis, tiktai visai kitokiu juoku, negu žadėjo. Tas juokas ėjo iš širdies gilumos ir ją pačią gundė, kaip pirmą kartą sutikta laimė.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.
Rašiniui: Kaltė
2. Kodėl arkliavagis Raupys žūva būtent Girdvainio žirgo odoje?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Sudarydamas sutartį pavogti Girdvainio arklius, Pinčukas perspėjo Raupį neįlįsti į tuos arklius pro pasturgalį, nes tada jis pražūsiąs su visa savo dūšia. Raupys tai palaikė kvailu pokštu ir pamiršo. Vejamas vyrų, jis Šešelgos patarimu įlenda į stadaloje padžiautą Girdvainio odą kaip tik pro uždraustą vietą. Šešelga, užveržus jam kilpą ant kaklo, jį išduoda, o vyrai užsiuva arkliavagį odoje ir užmuša. Kaip pasakose, sulaužytas draudimas atneša pražūtį, o pavogti žirgai tampa vagies kapu.
Rašiniui: Kaltė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.