Pirmieji gaidžiai pragiedojo, o Baltaragio seklyčioje vis dar sėdėjo Girdvainis su savo piršliu Anupru ir nesirengė keltis nuo stalo.
Alaus statinė neišseko kamaroje, pilni ąsočiai vis dar putojo ant stalo, atrišdami piršlio ir uošvio liežuvius, ir jie, nors dėl Anupro vienos ausies kurtumo nevisai susikalbėdami, – dažnai kalbėjo kiekvienas savo, – sėdėjo vienas antrą apsikabinę, kaip geriausi bičiuliai, negalėdami pabaigti savo kalbos.
Barė Baltaragis Anuprą, – ir juokomis, ir iš širdies, – kad jis senas žmogus, o apgavikas, apsimetęs pakeleivingu, nori pavogti iš jo brangiausią turtą, senatvės vienintelę paguodą, dukterį, o Anupras, nors ir ne viską nugirsdamas, ką jam uošvis sako, bet suprasdamas, savo tvirtino, kad jis dosniausias žmogus ir atvežęs jam tokį žentą, kokio kito visam pasaulyje nerastum.
Pagaliau susitaikė uošvis su piršliu. Sumušė rankomis ir išgėrė dar po vieną alaus uzboną. Bet matydami, kad vienu prisėdimu neįveiks visos statinės, apsikabinę pradėjo snausti, kad kiek nusnūdę, vėl iš naujo galėtų imtis už uzbonų.
O Girdvainis su Jurga vis dar negalėjo atsižiūrėti vienas į kitą. Iš tikrųjų ir nedrįso tiesiai vienas į kitą pažiūrėti, tiktai žvilgčiojo paslapčiomis, bijodami pasakyti tuos žodžius ir išduoti tuos jausmus, kurių abudu buvo kupini ir pasiilgę. Tarytum tie žvilgsniai, kurie daugiau negu žodžiai kalbėjo, atėmė abiem žadą, ir jie stebėjo vienas kitą tylūs ir bežadžiai.
Dingo Girdvainio visas mandrumas, ir jis pats savęs nesuprato, kas jam atsitiko, užmiršo ir Jurga savo prižadus atversti Girdvainio išverstus kailinius (deja, Girdvainis, eidamas į seklyčią, ant vežimo juos numetė) ir į akis pasijuokti.
Ak, ji juokėsi į akis, tiktai visai kitokiu juoku, negu žadėjo. Tas juokas ėjo iš širdies gilumos ir ją pačią gundė, kaip pirmą kartą sutikta laimė.
Tiktai, kai seniai užsnūdo, nepajėgę išgerti visos statinės alaus ir visas kalbas iškalbėti, prakalbėjo jaunieji.
– Jurga, – tarė Girdvainis ir pats savo balso nepažino. Toks nedrąsus jis buvo ir užkimęs. – Eik už manęs. Būk mano.
– Nežinau, – atsakė Jurga, o akys išdavikės juokėsi. – Ar mylėsi tu mane?
– Ant rankų nešiosiu, – ištiesė Girdvainis rankas, norėdamas apkabinti merginą.
– Meluoji, – išsisuko Jurga ir kaip pagunda žvilgtelėjo į akis. – Suviliosi ir pamesi.
– Ne, – atsakė Girdvainis, siekdamas Jurgą. – Greičiau savo arklių išsižadėsiu, negu tavęs.
– Gal būt, – nusijuokė Jurga, – prarasi arklius ir mane.
– Niekados! – pakilo Girdvainis. – Su tais arkliais išsivešiu tave kaip su vėjo sparnais.
– Kažin? – abejojo ir gundė Jurga, išsisukinėdama iš Girdvainio glėbio.
Po visą seklyčią Girdvainis gaudė Jurgą ir negalėjo sugauti. Ta išsisukinėjo kaip vėjas ir juokėsi.
– Vistiek mano būsi, – nirto bernas.
– Dar nežinia, – juokėsi mergina.
Tiktai, kai tretieji gaidžiai pragiedojo ir Girdvainis pradėjo nusiminti, nesugaudamas Jurgos, ji pagavo Girdvainį.
– Eisiu už tavęs, nors ir į pasaulio galą! – pasakė, o rankos, kaip pelkių vijokliai, apsisuko apie berno kaklą, ir taip pabučiavo, kad Girdvainiui naktis staiga prašvito.
Stvėrė tada Girdvainis Jurgą į glėbį, tris kartus apsisuko seklyčioje ir sako:
– Važiuojam užsakų!
Tada pabudo piršlys, snaudęs užustalėje, ir pažiūrėjo pramerkęs akis:
– Ar jau? – paklausė.
– Jau! – atsakė Girdvainis ir išlėkė pro duris, nešdamas glėbyje Jurgą.
Aušo rytas, ir obuolmušiai, jau seniai laukdami šeimininko ir nesulaukdami, nusižvengė jį pamatę.
– Lėksime, mano žirgeliai, kaip dar niekada nelėkėme, – tarė Girdvainis, šokdamas stačias ant dugninės (gardis atvažiuodami pametė) ir Jurgą užsitraukdamas.
– Dabar laikykis! – apkabino Jurgą ir paleido arklius, kiek įkabina. O tie, tarsi tiktai laukė ženklo, pakilo kaip viesulai, kad net malūno sparnai pradėjo suktis, ir nulėkė į pakalnę, nešdami Girdvainį su Jurga.
Anupras, nespėjęs prasiblaivyti nuo pagirių ir snaudulio, išbėgo iš seklyčios į kiemą, išgirdęs vežimo dundėjimą, bet ryto prieblandoje tiktai toli pamatė, kaip lekia, tarytum su sparnais, jaunikis su nuotaka.
– Palauk! – šūktelėjo, bet tik pats savo balsą išgirdo. – Palauk! Nenuvažiuosi vienas be manęs.
Susirūpino Anupras, prisiminęs, koks sunkus buvo kelias, bet vienu rūpesčiu ne ką galėjo padėti. O Girdvainiui visai nerūpėjo nei kelias, nei jo pavojai. Jis ir be kelio nuvažiuotų su savo nuotaka, nors ir padangėmis.
– Tegu jums dievas padeda, – tarė Anupras, kai Girdvainis su Jurga dingo kelio vingiuose, ir sugrįžo atgal į seklyčią.
Baltaragis dar snaudė, apsikniaubęs ant stalo, ir negirdėjo, kaip išvežė jo dukterį. Toks sunkus miegas užėjo, tarsi prieš mirtį.
– Kelkis, – prižadino jį Anupras. – Pramiegojom mudu seniai, o jiedu ir išvažiavo.
– Kas išvažiavo? – nesuprato iš karto Baltaragis.
– Nagi, jaunikis su nuotaka, – mostelėjo ranka Anupras. – Ant užsakų. Ir mane paliko.
Prasiblaivė Baltaragis, ir staiga jam liūdna pasidarė. Toks vienišas pasijuto, kaip dar niekada. Nubraukė delnu ašarą nuo blakstienos ir apsikniaubė ant stalo.
Anupras suprato tėvo liūdesį ir, kad pats nesusigraudintų, tarė:
– Išgersime, svotai, ar ką?
– Išgersime, – sutiko Baltaragis.
Gėrė seniai ir tylėjo. Kiekvienas savo galvojo.
Tad ir gėrė tylėdami.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.
Rašiniui: Kaltė
2. Kodėl arkliavagis Raupys žūva būtent Girdvainio žirgo odoje?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Sudarydamas sutartį pavogti Girdvainio arklius, Pinčukas perspėjo Raupį neįlįsti į tuos arklius pro pasturgalį, nes tada jis pražūsiąs su visa savo dūšia. Raupys tai palaikė kvailu pokštu ir pamiršo. Vejamas vyrų, jis Šešelgos patarimu įlenda į stadaloje padžiautą Girdvainio odą kaip tik pro uždraustą vietą. Šešelga, užveržus jam kilpą ant kaklo, jį išduoda, o vyrai užsiuva arkliavagį odoje ir užmuša. Kaip pasakose, sulaužytas draudimas atneša pražūtį, o pavogti žirgai tampa vagies kapu.
Rašiniui: Kaltė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.