Baltaragio malūnas68 psl. · apie 5 min.
XVIII dalis48% kūrinio
68 psl.

Kaip išvažiavo Girdvainis su Jurga užsakų, taip ir nulėkė tiesiai į Švendubrę, nesustodami nei prieš kalną, nei prieš tiltą. Pirmuosius tiltelius pralėkė ir nepastebėjo, ar sveiki jie buvo ar sugriuvę, o pastaruosius pamatęs, Girdvainis net nustebo, visiškai buvo sveiki, tarsi vakar jų būtų nesugriovęs.

Kaip čia atsitiko, neturėjo laiko pagalvoti. Šuoliais lėkė obuolmušiai, širdis iš džiaugsmo smarkiai plakė, ir akių nuo Jurgos nenuleido, stipriai ją laikė apkabinęs dešiniąja ranka per liemenį.

Nepamatė, kaip nulėkė į Švendubrę ir sustojo ties šventoriumi prie klebonijos vartų. Nusižvengė žirgai ir prižadino Švendubrės kleboną, kuris dar šiltoje lovoje saldžiai miegojo.

– Kas gi čia dabar taip anksti atvažiavo? – pagalvojo pro miegus Bonifacas Bobinas. – Ar ne Vėjinės dvarponis baigti vinto?

Bet saldus miegas taip ir lipo ant akių, ir klebonas apsivertė ant antro šono.

– Tegu sau važiuoja nors ir į pragarą su velniais baigti, – pagalvojo ir vėl užmigo.

O Girdvainis pastatė arklius prie šventoriaus tvoros, paėmė Jurgą už rankos ir nuėjo susikabinę į tuščią bažnyčią. Sustojo prie altoriaus ir laukia, kada klebonas pasirodys.

Bet pasirodė tiktai zakristijonas. Girdvainis truktelėjo jį už skverno, kai tas ėjo pro šalį, klūpčiodamas prieš didįjį altorių, ir sako:

– Prikelk kleboną! Turiu labai skubų reikalą.

Zakristijonas pažiūrėjo į jaunikį su nuotaka ir suprato, koks čia gali būti reikalas, tad abejingai atsakė:

– Spėsi. Nedega.

– Ką tu žinai, gal man dega? – pyktelėjo tada Girdvainis ir įspaudė rublinę zakristijonui į delną.

Tada bažnyčios tarnas iš karto atlyžo ir sako:

– Tuojau. Tik dulkes nuo altoriaus nušluostysiu ir nueisiu.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.

Rašiniui: Kaltė

2. Kodėl arkliavagis Raupys žūva būtent Girdvainio žirgo odoje?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Sudarydamas sutartį pavogti Girdvainio arklius, Pinčukas perspėjo Raupį neįlįsti į tuos arklius pro pasturgalį, nes tada jis pražūsiąs su visa savo dūšia. Raupys tai palaikė kvailu pokštu ir pamiršo. Vejamas vyrų, jis Šešelgos patarimu įlenda į stadaloje padžiautą Girdvainio odą kaip tik pro uždraustą vietą. Šešelga, užveržus jam kilpą ant kaklo, jį išduoda, o vyrai užsiuva arkliavagį odoje ir užmuša. Kaip pasakose, sulaužytas draudimas atneša pražūtį, o pavogti žirgai tampa vagies kapu.

Rašiniui: Kaltė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.