Baltaragio malūnas70-72 psl. · apie 5 min.
XVIII dalis50% kūrinio
70 psl.

– Iš Paudruvės kaimo, – atsakė už nuotaką Girdvainis. – Malūninko Baltaragio duktė Jurga.

– Pala? – sustojo rašęs klebonas. – Kokio Baltaragio? Ar ne to raganiaus?

– To paties, – linksmai atsakė Jurga.

– Na, taip aš ir maniau, – nuleido rankas klebonas. – Apraganiavo tave, neišmanėli, o tu ir galvos netekai.

– Nors ir dvi turėčiau, nesigailėčiau, – atsakė Girdvainis.

– Matau, matau, – sutiko klebonas. – Priimsiu užsakus, bet tu dar pagalvok, kol dar laiko yra.

– Neturiu ko galvoti, – atsakė Girdvainis ir žvilgtelėjo į Jurgą. – Ar ne taip?

Jurga atsakė šypsena.

Tuo metu pasigirdo skardus arklių žvengimas, kad net bažnyčios stiklai sudardėjo. Krūptelėjo Girdvainis ir įsiklausė.

Pro zakristijos duris įpuolė tokia supintijusi moterėlė ir, vos atgaudama kvapą, sušuko:

– Arklius pavogė! Arklius pavogė!

Tai buvo Uršulė.

– Kokius arklius? – nesuprato klebonas.

Girdvainis, lyg įgeltas, šoko iš vietos ir išbėgo pro duris.

Lauke arkliai dar garsiau žvengė. Tiktai Girdvainis negalėjo suprasti, kurioje pusėje žvengia. Į kurią pusę tiktai atsisuks, ten ir žvengimas pasigirsta.

Bėgo į vieną pusę, į kitą pusę, ir vis priešingoje pusėje žvengė eržilai. Apsisuko Girdvainiui galva besisukinėjant, ir jis nubėgo tiesiai per laukus, palikęs savo nuotaką ir viską užmiršęs pasaulyje.

O arkliai vis dar žvengė.

XIX dalis

71 psl.

Tą sekmadienį, susirinkę žmonės į Švendubrę, nežinojo, kuo daugiau stebėtis, ar Girdvainio su Baltaragio Jurga nelauktais užsakais, kuriuos klebonas vis dėlto paskelbė po pamokslo (o pamokslą pasakė kaip tik labai smarkų apie visokius burtus bei raganiavimus, kurie neišvengiamai nugramzdina sielą į pragaro gelmes), ar tuo, kad taip paslaptingai ir netikėtai pavogė Girdvainio arklius.

Jeigu ne arklių pavogimas, tai gal niekas nebūtų stebėjęsis Girdvainio su Baltaragio Jurga užsakais, nes, blaiviau pagalvojus, taip ir turėjo būti. Atitiko jiedu vienas kitą, kaip kirvis kotą, arba dar geriau. Todėl dabar žmonėms net paaiškėjo, kodėl taip ilgai Girdvainis pas mergas važinėjo, savo nesurasdamas, ir kodėl pas Baltaragio Jurgą negalėjo joks jaunikis su piršliu nuvažiuoti. Aišku, kad jiedu buvo vienas kitam skirti, ir kitaip čia negalėjo būti.

Bet kodėl pavogė Girdvainio arklius kaip tik tada, kai jiedu atvažiavo užsakų? Čia buvo kažkas neaišku. Galėjo Girdvainio arklius ir anksčiau pavogti, juk sukosi apie juos ne vienas arkliavagis, tykodamas progos juos nučiupti. Na, tegu koks arkliavagis nutykojo tą progą kaip tik tada, kai Girdvainis buvo nuėjęs užsakų, bet iš kur tas nežmoniškas žvengimas, kurį daug kas girdėjo ir negalėjo suprasti, kurioje pusėje žvengia. Toks jis buvo klaidinantis. Nebe reikalo ir Girdvainį taip suklaidino, kad jis, užuot vijęsis arklius keliais, išbėgo tiesiai į laukus ir lig šiol nesugrįžo.

72 psl.

Sužadėtinę – Baltaragio Jurgą – daug kas buvo sutikęs keliu einančią iš Švendubrės į Paudruvę. Keista atrodė, kodėl taip anksti eina ne į bažnyčią, bet į priešingą pusę. Niekam tada į galvą neatėjo, kad ji būtų Girdvainio nuotaka ir grįžtų po užsakų. Paklausti neišdrįso – tokia ji išdidi atrodė, o jeigu kas ir mėgino pajuokauti, ji nieko neatsakė, tarsi būtų negirdėjusi.

Tiktai tada, kai nuėjo į Švendubrę ir išgirdo apie nepaprastus įvykius, kurie anksti rytą atsitiko, suprato, nors ir ne viską žinojo, kodėl Jurga viena grįžo namo. Sužvengus arkliams ir išbėgus jaunikiui iš zakristijos, ji išbalo kaip drobė ir vos nenugriuvo ant Uršulės rankų. Bet susivaldė, iškėlė galvą ir išėjo iš zakristijos, kažkaip visa sustingusi.

Tokia ir nuėjo per bažnytkaimį. Veltui Uršulė ją geras varsnas vijosi ir vis įkalbinėjo, kad darytų skaistybės apžadus, nes kitaip pražūsianti, ji net neatsigrįžo ir nepažiūrėjo į Uršulę. Bet ir Uršulė buvo atkakli. Neatstojo, kol pradėjo skambinti ankstyvosioms mišioms, ir tik tada, gerai išplūdusi Jurgą, nubėgo atgal į bažnyčią. Bet ir ten ji negalėjo nusiraminti.

Net bažnyčioje neiškęsdami žmonės kuždėjosi apie tuos nepaprastus įvykius, dalijosi žiniomis bei gandais ir nieko negalėjo suprasti. Viską žinojo ir suprato tiktai viena Uršulė. Bet ji, tarsi iš Jurgos išdidumu užsikrėtusi, tylėjo, kartas nuo karto piktai žvilgteldama į tuos, kurie kuždasi ir drumsčia šventoje vietoje maldingumo rimtį.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.

Rašiniui: Kaltė

2. Kodėl arkliavagis Raupys žūva būtent Girdvainio žirgo odoje?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Sudarydamas sutartį pavogti Girdvainio arklius, Pinčukas perspėjo Raupį neįlįsti į tuos arklius pro pasturgalį, nes tada jis pražūsiąs su visa savo dūšia. Raupys tai palaikė kvailu pokštu ir pamiršo. Vejamas vyrų, jis Šešelgos patarimu įlenda į stadaloje padžiautą Girdvainio odą kaip tik pro uždraustą vietą. Šešelga, užveržus jam kilpą ant kaklo, jį išduoda, o vyrai užsiuva arkliavagį odoje ir užmuša. Kaip pasakose, sulaužytas draudimas atneša pražūtį, o pavogti žirgai tampa vagies kapu.

Rašiniui: Kaltė

3. Kaip po nelaimingų užsakų Jurgos širdyje grumiasi meilė ir išdidumas?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Girdvainiui išbėgus paskui žirgus, Jurga susivaldo ir iš zakristijos išeina iškėlusi galvą, o namie tris savaites verkia laukdama. Paskui ji sako tėvui, kad jai nereikia jaunikio, kuris dėl arklių ją pametė. Kai Anupras prašo jos surasti Girdvainį ir savo meile jį išgelbėti, ji atsako „Niekados!“. Vis dėlto ji jo laukia ir sapnuoja. Pasakotojas sako, kad jos širdyje pakaitomis viršų ima meilė ir neapykanta, nuolankumas ir išdidumas. Paskutinę naktį ji išbėga paskui Girdvainio šešėlį, bet jau per vėlu.

Rašiniui: MeilėIšdidumas

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.