Sužadėtinę – Baltaragio Jurgą – daug kas buvo sutikęs keliu einančią iš Švendubrės į Paudruvę. Keista atrodė, kodėl taip anksti eina ne į bažnyčią, bet į priešingą pusę. Niekam tada į galvą neatėjo, kad ji būtų Girdvainio nuotaka ir grįžtų po užsakų. Paklausti neišdrįso – tokia ji išdidi atrodė, o jeigu kas ir mėgino pajuokauti, ji nieko neatsakė, tarsi būtų negirdėjusi.
Tiktai tada, kai nuėjo į Švendubrę ir išgirdo apie nepaprastus įvykius, kurie anksti rytą atsitiko, suprato, nors ir ne viską žinojo, kodėl Jurga viena grįžo namo. Sužvengus arkliams ir išbėgus jaunikiui iš zakristijos, ji išbalo kaip drobė ir vos nenugriuvo ant Uršulės rankų. Bet susivaldė, iškėlė galvą ir išėjo iš zakristijos, kažkaip visa sustingusi.
Tokia ir nuėjo per bažnytkaimį. Veltui Uršulė ją geras varsnas vijosi ir vis įkalbinėjo, kad darytų skaistybės apžadus, nes kitaip pražūsianti, ji net neatsigrįžo ir nepažiūrėjo į Uršulę. Bet ir Uršulė buvo atkakli. Neatstojo, kol pradėjo skambinti ankstyvosioms mišioms, ir tik tada, gerai išplūdusi Jurgą, nubėgo atgal į bažnyčią. Bet ir ten ji negalėjo nusiraminti.
Net bažnyčioje neiškęsdami žmonės kuždėjosi apie tuos nepaprastus įvykius, dalijosi žiniomis bei gandais ir nieko negalėjo suprasti. Viską žinojo ir suprato tiktai viena Uršulė. Bet ji, tarsi iš Jurgos išdidumu užsikrėtusi, tylėjo, kartas nuo karto piktai žvilgteldama į tuos, kurie kuždasi ir drumsčia šventoje vietoje maldingumo rimtį.
Pagaliau ir Uršulė neiškentė. Po pamokslo, kai išėjo sujaudinti žmonės iš bažnyčios ir pradėjo spėlioti, kaip ir kas čia atsitiko, neatsilaikė ir Uršulė prieš pagundą, išslinko į šventorių, nelaukdama mišparų, ko anksčiau niekada nedarydavo. Šventomis dienomis prakiurksodavo bažnyčioje nuo ankstyvo ryto, kada zakristijonas pirmas žvakes užžiebdavo, ligi pavakarės, kada visas žvakes užgesindavo ir pradėdavo šluoti bažnyčią. Tiktai tada paprastai Uršulė, pasipiktinusi, pakildavo nuo krotelių ir išeidavo. Bet šį kartą buvo perdaug didelė pagunda.
Išėjusi iš bažnyčios pristojo prie vieno būrelio, prie kito, paklausė, galvą pakraipė ir pagaliau tarė:
– Nieko nematėte, nieko nežinote, visai ne taip buvo.
O kaip buvo, ne taip jau lengva buvo iš Uršulės išgauti. Ilgai ji dar maivėsi ir bandė žmonių smalsumą, kol prabilo.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.
Rašiniui: Kaltė
2. Kodėl arkliavagis Raupys žūva būtent Girdvainio žirgo odoje?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Sudarydamas sutartį pavogti Girdvainio arklius, Pinčukas perspėjo Raupį neįlįsti į tuos arklius pro pasturgalį, nes tada jis pražūsiąs su visa savo dūšia. Raupys tai palaikė kvailu pokštu ir pamiršo. Vejamas vyrų, jis Šešelgos patarimu įlenda į stadaloje padžiautą Girdvainio odą kaip tik pro uždraustą vietą. Šešelga, užveržus jam kilpą ant kaklo, jį išduoda, o vyrai užsiuva arkliavagį odoje ir užmuša. Kaip pasakose, sulaužytas draudimas atneša pražūtį, o pavogti žirgai tampa vagies kapu.
Rašiniui: Kaltė
3. Kaip po nelaimingų užsakų Jurgos širdyje grumiasi meilė ir išdidumas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Girdvainiui išbėgus paskui žirgus, Jurga susivaldo ir iš zakristijos išeina iškėlusi galvą, o namie tris savaites verkia laukdama. Paskui ji sako tėvui, kad jai nereikia jaunikio, kuris dėl arklių ją pametė. Kai Anupras prašo jos surasti Girdvainį ir savo meile jį išgelbėti, ji atsako „Niekados!“. Vis dėlto ji jo laukia ir sapnuoja. Pasakotojas sako, kad jos širdyje pakaitomis viršų ima meilė ir neapykanta, nuolankumas ir išdidumas. Paskutinę naktį ji išbėga paskui Girdvainio šešėlį, bet jau per vėlu.
Rašiniui: MeilėIšdidumas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.