Baltaragio malūnas73-75 psl. · apie 5 min.
XIX dalis52% kūrinio
73 psl.

Pagaliau ir Uršulė neiškentė. Po pamokslo, kai išėjo sujaudinti žmonės iš bažnyčios ir pradėjo spėlioti, kaip ir kas čia atsitiko, neatsilaikė ir Uršulė prieš pagundą, išslinko į šventorių, nelaukdama mišparų, ko anksčiau niekada nedarydavo. Šventomis dienomis prakiurksodavo bažnyčioje nuo ankstyvo ryto, kada zakristijonas pirmas žvakes užžiebdavo, ligi pavakarės, kada visas žvakes užgesindavo ir pradėdavo šluoti bažnyčią. Tiktai tada paprastai Uršulė, pasipiktinusi, pakildavo nuo krotelių ir išeidavo. Bet šį kartą buvo perdaug didelė pagunda.

Išėjusi iš bažnyčios pristojo prie vieno būrelio, prie kito, paklausė, galvą pakraipė ir pagaliau tarė:

– Nieko nematėte, nieko nežinote, visai ne taip buvo.

O kaip buvo, ne taip jau lengva buvo iš Uršulės išgauti. Ilgai ji dar maivėsi ir bandė žmonių smalsumą, kol prabilo.

74 psl.

– O buvo taip, – pagaliau pasakė, kai žmonėms kantrybės pritrūko ir jie vos neprimušė davatkos. – Einu anksti rytą į bažnyčią, žiūriu – kažkieno arkliai prie šventoriaus pastovų pririšti. Kas čia būtų taip anksti atvažiavęs, negali suprasti. Arkliai toki kaip smakai, vietoje nenustovi, o pakinkyti tiktai į vienus ratus, nei sėdynės, nei gardžių, tiktai viena dugninė tarp ratų išlikusi. Kas čia būtų toks atvažiavęs, galvon nesuimsi. Iš arklių – ponas didelis, o iš ratų – paskutinis nevaleiva. Sutinku špitolninką, eina jis ankstyvoms mišioms skambinti, tai ir klausiu jo: „Kas čia būtų toks atvažiavęs?“ Jis man ir atsakė: „Ogi, nežinai, Girdvainis su Baltaragio Jurga užsakų“. O jergutėliau, galvoju, vis dėlto vienas atsirado, kuris išplėšė ją iš tėvo raganiaus užmačių ir velnio nagų. Atsidusau ir į dangų pažiūrėjau. Ogi, žiūriu – aukštai padangėje, tarsi didelis vanagas didelę vištą neštų. Tiesiog savo akimis nenori tikėti. Bet čia, kad sustaugs viso bažnytkaimio šunes, kad suriks gaidžiai, na, sakau, pastaroji diena atėjo. Nespėjau persižegnoti, ogi žiūriu, leidžiasi tas nelabasis su savo našta kaip tik prie bažnyčios. Kai nusileido, ogi žiūriu – velnias atnešė arkliavagį. Net pažinau abudu. Tai buvo Pinčukas ir Raupys. Ką jie čia darys? – galvoju. O nusileido tiesiai prie Girdvainio arklių. Nespėjau susivokti, nei špitolninkui riktelti, Raupys apsidairė, stvėrė už vadelių ir nulėkė su arkliais tiesiai per laukus, kad net žemė sudundėjo. O velnias tada pakilo, pavirto šikšnosparniu ir pradėjo žvengti kaip šimtas arklių. Aš nubėgau į zakristiją pasakyti Girdvainiui, kad jo arklius pavogė, o jis, kaip galvos netekęs, išbėgo, net manęs nepaklausęs, kaip ir kas pavogė, tai ir apsuko jam velnias galvą, ir jo arkliai pražuvo. Kur dabar juos rasi? Už šimto mylių Raupys jau bus su tokiais arkliais nuvažiavęs. O būtų manęs paklausęs, būčiau aš jam pasakius: „Žiūrėk, kaip savo dūšią išgelbėti, o ne arklių, nes čia nieko nepadarysi, kai velnias su arkliavagiu susidėjo, o už jų pečių stovi dar tėvas raganius. Tada arba nuotakos išsižadėk, kurią tėvas velniui pažadėjo, arba arklių neteksi. O norėsi turėti arklius ir nuotaką, tai nieko nelaimėsi, tiktai pats galą gausi.“

75 psl.

– Boba niekus paisto, o rimti vyrai klauso, – kažkas iš būrio atsiliepė.

– Kai tave velnias pagriebs, tai pamatysi, kokie čia niekai, – piktai dėbtelėjo Uršulė ir nusisuko, sukeldama sijonu dulkes. – Nenorite žinoti, kaip buvo, tai ir nereikia.

Supykusi Uršulė nuėjo į bažnyčią, nes pradėjo skambinti mišparams. Kai kas mėgino pasiklausti varpininką, ar tiesą Uršulė pasakojo, bet tas tiktai paliudijo, kad tikrai buvo sutikęs Uršulę, eidamas ankstyvoms mišioms skambinti, ir ji klaususi, kieno tie arkliai, ir jis atsakęs, o paskui nuėjęs į varpinę ir nieko daugiau nematęs, tiktai išgirdęs vežimo dardėjimą ir arklių žvengimą. Kai išėjęs iš varpinės, arkliavagis lėkęs su arkliais keliu į vakarus, žvengimas gi buvo čia pat aplinkui girdėti ir nutolęs į rytus. O Girdvainis į pietų pusę per laukus nubėgęs. Taip jam galva, vargšui, susisuko.

Žmonės nežinojo, ką manyti ir kuo tikėti. Visaip spėliodami išsiskirstė.

O Uršulė vis dėlto šį kartą ne visai niekus paistė. Pinčukas vos nepratrūko, kol atnešė iš Gaidžgalės karčiamos visiškai girtą kaip maišą Raupį, kad pavogtų Girdvainio arklius. Jei kaip, būtų net Pinčukas pražiopsojęs ir nieko nepadaręs, nes nemanė, kad taip greitai Girdvainis važiuotų su Jurga užsakų. Visa velnio laimė, kad jis pametė tabokinę ir, laiku jos pasigedęs, išėjo ieškoti. Prie Aklojo ežero alkūnės atrado savo tabokinę ir pamatė atlekiantį Girdvainį su Jurga. Vos spėjo Pinčukas iš kelio pasitraukti, būtų jį tas Girdvainis suvažinėjęs su savo obuolmušiais. Tada nulėkė į Gaidžgalės karčiamą, rado visai nusigėrusį Raupį, iškilo su juo į padanges, tiesiai pro karčiamos kaminą, ir nunešė į Švendubrę. Gerai dar, kad klebonas Bonifacas Bobinas taip ilgai delsė priimti užsakus, tai suspėjo. Kitaip vargu ar būtų pasisekęs velnio su arkliavagiu sumanymas.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.

Rašiniui: Kaltė

2. Kodėl arkliavagis Raupys žūva būtent Girdvainio žirgo odoje?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Sudarydamas sutartį pavogti Girdvainio arklius, Pinčukas perspėjo Raupį neįlįsti į tuos arklius pro pasturgalį, nes tada jis pražūsiąs su visa savo dūšia. Raupys tai palaikė kvailu pokštu ir pamiršo. Vejamas vyrų, jis Šešelgos patarimu įlenda į stadaloje padžiautą Girdvainio odą kaip tik pro uždraustą vietą. Šešelga, užveržus jam kilpą ant kaklo, jį išduoda, o vyrai užsiuva arkliavagį odoje ir užmuša. Kaip pasakose, sulaužytas draudimas atneša pražūtį, o pavogti žirgai tampa vagies kapu.

Rašiniui: Kaltė

3. Kaip po nelaimingų užsakų Jurgos širdyje grumiasi meilė ir išdidumas?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Girdvainiui išbėgus paskui žirgus, Jurga susivaldo ir iš zakristijos išeina iškėlusi galvą, o namie tris savaites verkia laukdama. Paskui ji sako tėvui, kad jai nereikia jaunikio, kuris dėl arklių ją pametė. Kai Anupras prašo jos surasti Girdvainį ir savo meile jį išgelbėti, ji atsako „Niekados!“. Vis dėlto ji jo laukia ir sapnuoja. Pasakotojas sako, kad jos širdyje pakaitomis viršų ima meilė ir neapykanta, nuolankumas ir išdidumas. Paskutinę naktį ji išbėga paskui Girdvainio šešėlį, bet jau per vėlu.

Rašiniui: MeilėIšdidumas

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.