Baltaragio malūnas75-76 psl. · apie 5 min.
XIX dalis53% kūrinio
75 psl.

– Boba niekus paisto, o rimti vyrai klauso, – kažkas iš būrio atsiliepė.

– Kai tave velnias pagriebs, tai pamatysi, kokie čia niekai, – piktai dėbtelėjo Uršulė ir nusisuko, sukeldama sijonu dulkes. – Nenorite žinoti, kaip buvo, tai ir nereikia.

Supykusi Uršulė nuėjo į bažnyčią, nes pradėjo skambinti mišparams. Kai kas mėgino pasiklausti varpininką, ar tiesą Uršulė pasakojo, bet tas tiktai paliudijo, kad tikrai buvo sutikęs Uršulę, eidamas ankstyvoms mišioms skambinti, ir ji klaususi, kieno tie arkliai, ir jis atsakęs, o paskui nuėjęs į varpinę ir nieko daugiau nematęs, tiktai išgirdęs vežimo dardėjimą ir arklių žvengimą. Kai išėjęs iš varpinės, arkliavagis lėkęs su arkliais keliu į vakarus, žvengimas gi buvo čia pat aplinkui girdėti ir nutolęs į rytus. O Girdvainis į pietų pusę per laukus nubėgęs. Taip jam galva, vargšui, susisuko.

Žmonės nežinojo, ką manyti ir kuo tikėti. Visaip spėliodami išsiskirstė.

O Uršulė vis dėlto šį kartą ne visai niekus paistė. Pinčukas vos nepratrūko, kol atnešė iš Gaidžgalės karčiamos visiškai girtą kaip maišą Raupį, kad pavogtų Girdvainio arklius. Jei kaip, būtų net Pinčukas pražiopsojęs ir nieko nepadaręs, nes nemanė, kad taip greitai Girdvainis važiuotų su Jurga užsakų. Visa velnio laimė, kad jis pametė tabokinę ir, laiku jos pasigedęs, išėjo ieškoti. Prie Aklojo ežero alkūnės atrado savo tabokinę ir pamatė atlekiantį Girdvainį su Jurga. Vos spėjo Pinčukas iš kelio pasitraukti, būtų jį tas Girdvainis suvažinėjęs su savo obuolmušiais. Tada nulėkė į Gaidžgalės karčiamą, rado visai nusigėrusį Raupį, iškilo su juo į padanges, tiesiai pro karčiamos kaminą, ir nunešė į Švendubrę. Gerai dar, kad klebonas Bonifacas Bobinas taip ilgai delsė priimti užsakus, tai suspėjo. Kitaip vargu ar būtų pasisekęs velnio su arkliavagiu sumanymas.

XX dalis

76 psl.

Nuo tų nelaimingų užsakų šiurpu ir nyku pasidarė Baltaragio malūne ir namuose, tarytum jie būtų užsakę neišvengiamą nelaimę, kurios diena iš dienos reikia laukti.

Baltaragis jos ir laukė, visai pražildamas ir sulinkdamas, tarytum nepakeliamą naštą nešdamas. Duktė, kaip parėjo tą dieną iš Švendubrės, net tėvui nieko nepasakė, užsidarė seklyčioje ir pravirko taip graudžiai, kaip dar niekada neverkė. Tris savaites verkė savo mergautines ašaras, žiūrėdama pro langą ir laukdama.

Tėvas labai gailėjo dukters, jos ašaros kaip akmenys krito ant jo žilos galvos, bet jis nežinojo nei ką daryti, nei kaip ją nuraminti. Nepakeldamas jos graudžių ašarų, ne kartą norėjo prisipažinti ir pasakyti savo paslaptį, bet žodžiai patys užspringdavo, ir jis visas sugniuždavo nuo savo paslapties sunkumo. Ką daryti – neišmanė žila galva.

Praėjo antri ir treti užsakai, duktė vis dar verkė ir laukė, o jaunikis vis negrįžo. Jis klaidžiojo po visą apylinkę, tarytum jo galva būtų susisukusi ir jis nežinotų nei kur eiti, nei dingti. Vieni jį buvo matę ant vieno kelio, kiti sutikę ant kito kelio, visų jis klausinėjo, ar nematė kartais jo obuolmušių žirgų, o apie nuotaką nei karto neužsiminė, tarytum būtų ją visai užmiršęs.

– Neverk, dukrele, – mėgino Baltaragis guosti savo dukrą, kai pats nustojo vilties, – suras jaunikis savo arklius ir sugrįš pas tave.

Tada pirmą kartą Jurgos akys išdžiūvo, sužaibavo tokiu išdidumu, kuris tiktai tada žmogų pagauna, kada pats save nugali.

– Nereikia, – atsakė tėvui, – man daugiau tokio jaunikio, kuris mane dėl savo arklių pametė.

Nežinojo tėvas, ar apsidžiaugti, ar nuliūsti dėl tokios dukters permainos, atsiduso tiktai, ir graudumas širdį suspaudė.

– Dukrele mano, našlaitėle mano, – paglostė jos galvą. – Tai aš vis kaltas.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.

Rašiniui: Kaltė

2. Kodėl arkliavagis Raupys žūva būtent Girdvainio žirgo odoje?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Sudarydamas sutartį pavogti Girdvainio arklius, Pinčukas perspėjo Raupį neįlįsti į tuos arklius pro pasturgalį, nes tada jis pražūsiąs su visa savo dūšia. Raupys tai palaikė kvailu pokštu ir pamiršo. Vejamas vyrų, jis Šešelgos patarimu įlenda į stadaloje padžiautą Girdvainio odą kaip tik pro uždraustą vietą. Šešelga, užveržus jam kilpą ant kaklo, jį išduoda, o vyrai užsiuva arkliavagį odoje ir užmuša. Kaip pasakose, sulaužytas draudimas atneša pražūtį, o pavogti žirgai tampa vagies kapu.

Rašiniui: Kaltė

3. Kaip po nelaimingų užsakų Jurgos širdyje grumiasi meilė ir išdidumas?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Girdvainiui išbėgus paskui žirgus, Jurga susivaldo ir iš zakristijos išeina iškėlusi galvą, o namie tris savaites verkia laukdama. Paskui ji sako tėvui, kad jai nereikia jaunikio, kuris dėl arklių ją pametė. Kai Anupras prašo jos surasti Girdvainį ir savo meile jį išgelbėti, ji atsako „Niekados!“. Vis dėlto ji jo laukia ir sapnuoja. Pasakotojas sako, kad jos širdyje pakaitomis viršų ima meilė ir neapykanta, nuolankumas ir išdidumas. Paskutinę naktį ji išbėga paskui Girdvainio šešėlį, bet jau per vėlu.

Rašiniui: MeilėIšdidumas

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.