Nuo tų nelaimingų užsakų šiurpu ir nyku pasidarė Baltaragio malūne ir namuose, tarytum jie būtų užsakę neišvengiamą nelaimę, kurios diena iš dienos reikia laukti.
Baltaragis jos ir laukė, visai pražildamas ir sulinkdamas, tarytum nepakeliamą naštą nešdamas. Duktė, kaip parėjo tą dieną iš Švendubrės, net tėvui nieko nepasakė, užsidarė seklyčioje ir pravirko taip graudžiai, kaip dar niekada neverkė. Tris savaites verkė savo mergautines ašaras, žiūrėdama pro langą ir laukdama.
Tėvas labai gailėjo dukters, jos ašaros kaip akmenys krito ant jo žilos galvos, bet jis nežinojo nei ką daryti, nei kaip ją nuraminti. Nepakeldamas jos graudžių ašarų, ne kartą norėjo prisipažinti ir pasakyti savo paslaptį, bet žodžiai patys užspringdavo, ir jis visas sugniuždavo nuo savo paslapties sunkumo. Ką daryti – neišmanė žila galva.
Praėjo antri ir treti užsakai, duktė vis dar verkė ir laukė, o jaunikis vis negrįžo. Jis klaidžiojo po visą apylinkę, tarytum jo galva būtų susisukusi ir jis nežinotų nei kur eiti, nei dingti. Vieni jį buvo matę ant vieno kelio, kiti sutikę ant kito kelio, visų jis klausinėjo, ar nematė kartais jo obuolmušių žirgų, o apie nuotaką nei karto neužsiminė, tarytum būtų ją visai užmiršęs.
– Neverk, dukrele, – mėgino Baltaragis guosti savo dukrą, kai pats nustojo vilties, – suras jaunikis savo arklius ir sugrįš pas tave.
Tada pirmą kartą Jurgos akys išdžiūvo, sužaibavo tokiu išdidumu, kuris tiktai tada žmogų pagauna, kada pats save nugali.
– Nereikia, – atsakė tėvui, – man daugiau tokio jaunikio, kuris mane dėl savo arklių pametė.
Nežinojo tėvas, ar apsidžiaugti, ar nuliūsti dėl tokios dukters permainos, atsiduso tiktai, ir graudumas širdį suspaudė.
– Dukrele mano, našlaitėle mano, – paglostė jos galvą. – Tai aš vis kaltas.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.
Rašiniui: Kaltė
2. Kodėl arkliavagis Raupys žūva būtent Girdvainio žirgo odoje?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Sudarydamas sutartį pavogti Girdvainio arklius, Pinčukas perspėjo Raupį neįlįsti į tuos arklius pro pasturgalį, nes tada jis pražūsiąs su visa savo dūšia. Raupys tai palaikė kvailu pokštu ir pamiršo. Vejamas vyrų, jis Šešelgos patarimu įlenda į stadaloje padžiautą Girdvainio odą kaip tik pro uždraustą vietą. Šešelga, užveržus jam kilpą ant kaklo, jį išduoda, o vyrai užsiuva arkliavagį odoje ir užmuša. Kaip pasakose, sulaužytas draudimas atneša pražūtį, o pavogti žirgai tampa vagies kapu.
Rašiniui: Kaltė
3. Kaip po nelaimingų užsakų Jurgos širdyje grumiasi meilė ir išdidumas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Girdvainiui išbėgus paskui žirgus, Jurga susivaldo ir iš zakristijos išeina iškėlusi galvą, o namie tris savaites verkia laukdama. Paskui ji sako tėvui, kad jai nereikia jaunikio, kuris dėl arklių ją pametė. Kai Anupras prašo jos surasti Girdvainį ir savo meile jį išgelbėti, ji atsako „Niekados!“. Vis dėlto ji jo laukia ir sapnuoja. Pasakotojas sako, kad jos širdyje pakaitomis viršų ima meilė ir neapykanta, nuolankumas ir išdidumas. Paskutinę naktį ji išbėga paskui Girdvainio šešėlį, bet jau per vėlu.
Rašiniui: MeilėIšdidumas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.