Baltaragio malūnas77 psl. · apie 5 min.
XX dalis54% kūrinio
77 psl.

Tada Baltaragis būtų išdavęs dukrai savo paslaptį, bet deginančios ugninės ašaros, kurias jis stengėsi paslėpti nuo dukters, atėmė jam žadą.

– Niekas nekaltas, – atsakė duktė, guosdama tėvą. – Nelemta man buvo laimingai būti, tai ir nereikia.

– Ne, dukrele, ne, – nesutiko tėvas. – Turi tu būti laiminga, nes kitaip aš savo sielvarto nepakelsiu.

Jurgai pagailo savo nelaimingo tėvo, jos akys nušvito begaline meile, ir ji apsikabino jo žilą galvą.

– Nusiramink, tėveli, – pasakė. – Su tavim visada laiminga būsiu.

Toks dukters jautrumas dar labiau prislėgė tėvą, bet jis nieko daugiau jai nepasakė, nes jau tuo pasiguodė, kad ji bent kiek nusiramino.

Nuo to laiko vengė abu prisiminti Girdvainį ir jo obuolmušius žirgus. Tarytum jis būtų tiktai pravažiavęs pro šalį ir nei atminimo nepalikęs.

Taip praėjo ruduo, darganotas, vėjuotas, atėjo žiema, sukdama vėpūtinius apie malūną ir girgždindama sparnus, kurie jau seniai nesisuko. Iš pradžių žmonės, vengdami nelaimės, patys nevažiavo į Baltaragio malūną, o paskui pats Baltaragis, užimtas savo rūpesčių, žmonėms pasakė, kad malūnas sugedęs, o jis pasenęs ir nežinąs, kada galės jį pataisyti.

Žmonės patikėjo ir važiavo į aplinkinius malūnus, ne kartą apgailėdami Baltaragio malūną, kuris stovėjo kaip šmėkla ant sustingusio ežero pakriūtės ir, rodės, laukė pavasario, kada galės pakilti ir nuskristi.

Pavasaris dar buvo už kalnų, ir liūdna buvo klausyti žvarbių vėjų, kurie kaukė pro visų apleisto malūno sparnus. Tiktai vienas Baltaragis per dienas užsidaręs būdavo malūne. Ką jis ten veikė, net duktė nežinojo. O iš tikrųjų nieko neveikė, tiktai galvojo vieną ir tą patį, kaip išpirkti savo kaltę ir pamatyti dukrą laimingą.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.

Rašiniui: Kaltė

2. Kodėl arkliavagis Raupys žūva būtent Girdvainio žirgo odoje?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Sudarydamas sutartį pavogti Girdvainio arklius, Pinčukas perspėjo Raupį neįlįsti į tuos arklius pro pasturgalį, nes tada jis pražūsiąs su visa savo dūšia. Raupys tai palaikė kvailu pokštu ir pamiršo. Vejamas vyrų, jis Šešelgos patarimu įlenda į stadaloje padžiautą Girdvainio odą kaip tik pro uždraustą vietą. Šešelga, užveržus jam kilpą ant kaklo, jį išduoda, o vyrai užsiuva arkliavagį odoje ir užmuša. Kaip pasakose, sulaužytas draudimas atneša pražūtį, o pavogti žirgai tampa vagies kapu.

Rašiniui: Kaltė

3. Kaip po nelaimingų užsakų Jurgos širdyje grumiasi meilė ir išdidumas?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Girdvainiui išbėgus paskui žirgus, Jurga susivaldo ir iš zakristijos išeina iškėlusi galvą, o namie tris savaites verkia laukdama. Paskui ji sako tėvui, kad jai nereikia jaunikio, kuris dėl arklių ją pametė. Kai Anupras prašo jos surasti Girdvainį ir savo meile jį išgelbėti, ji atsako „Niekados!“. Vis dėlto ji jo laukia ir sapnuoja. Pasakotojas sako, kad jos širdyje pakaitomis viršų ima meilė ir neapykanta, nuolankumas ir išdidumas. Paskutinę naktį ji išbėga paskui Girdvainio šešėlį, bet jau per vėlu.

Rašiniui: MeilėIšdidumas

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.