Baltaragio malūnas78-79 psl. · apie 5 min.
XX dalis55% kūrinio
78 psl.

Suprato Baltaragis, kad savo kaltę – tą džiaugsmo trupinį – buvo su kaupu išpirkęs viso savo gyvenimo žmogui nepakeliama kančia, bet nežinojo, kaip pašalinti jos šešėlį nuo dukters galvos, kurią viso savo sielvarto galybe mylėjo. Kartais jam pasivaidendavo šiauraus vėjo kaukime Girdvainio arklių žvengimas, ir jis sudėdavo visas viltis į žentą, kuris kartą parvažiuos ir padės išgelbėti dukrą. Tik ta viltimi ir gyveno Baltaragis.

Laukė širdyje parvažiuojant Girdvainio ir Jurga, nors ir buvo jo išsižadėjusi. Dažnai naktimis ir jai prisisapnuodavo obuolmušių arklių žvengimas, kuris artėdavo ir staiga dingdavo. Tada ji pamatydavo Girdvainį kryžkelėse, vienplaukį, žvarbių vėjų blaškomą, ir jai prisisapnuodavo pavasario audra, kuri ją prikeldavo.

Laukuose vis dar siautėjo žiemos pūga, ir žvarbūs vėjai kaukė aplink seklyčios langus. Bet jų kaukime Jurgos širdis girdėjo artėjantį pavasarį, ir ji, net pati sau nedrįsdama prisipažinti, visa širdimi įtikėjo, kad netrukus sugriaudės pavasario audra, toje audroje sužvengs obuolmušiai žirgai ir, kaip vėjo sparnais, sugrįš jos jaunikis, kurio ji net norėdama negalėjo išsižadėti.

Taip laukė visa širdimi Girdvainio, ir jis, gal būt, tai nujautė, bet negalėjo grįžti pas savo nuotaką be obuolmušių žirgų, viso savo bernystės pasididžiavimo. Tai ir praklaidžiojo rudens darganose ir žiemos pūgose visais keliais ir šunkeliais, ieškodamas savo obuolmušių ir niekur jų nerasdamas, tiktai visą laiką girdėdamas jų žvengimą, kuris ir klaidino Girdvainį.

XXI dalis

79 psl.

Pagaliau Anuprui pagailo Girdvainio, ir jis išėjo ieškoti jo kryžkelėse. Arklių vistiek jau nesurasi, reikia gelbėti bent tai, ką dar galima išgelbėti, patį Girdvainį, kuris visai galvos neteko per tuos savo arklius.

Nuo to ryto, kai išbėgo iš bažnyčios, tarsi žemė būtų užsidegusi po jo kojomis, lakstė, puldinėjo į visas puses, visur girdėdamas savo obuolmušių žvengimą ir niekur jų nesurasdamas. Ir kur tu juos surasi, jeigu Raupys, kai čiupo juos, taip ir nudūmė tiesiai į Prūsus, niekur nesustodamas nei atsikvėpdamas.

Girdvainis taip pat ne kartą buvo nuėjęs ligi Prūsų ir atgal sugrįžęs, visur klausinėdamas, ar kas nematė jo arklių, bet žmonės tiktai pečiais traukė – nei matė, nei girdėjo. O kai Girdvainis pradėdavo smulkiai pasakoti, kaip atrodę jo arkliai – viesulai buvę, o ne arkliai, – tada žmonės įtartinai žvilgteldavo į Girdvainį ir patys sau su pirštu nusigrįžę į kaktą pabarbendavo. Matyt, nevisi namie tam žmogui, pagalvodavo ir atstodavo.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.

Rašiniui: Kaltė

2. Kodėl Girdvainis, praradęs , negrįžta pas Jurgą?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Išdidumas

3. Kodėl arkliavagis Raupys žūva būtent Girdvainio žirgo odoje?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Sudarydamas sutartį pavogti Girdvainio arklius, Pinčukas perspėjo Raupį neįlįsti į tuos arklius pro pasturgalį, nes tada jis pražūsiąs su visa savo dūšia. Raupys tai palaikė kvailu pokštu ir pamiršo. Vejamas vyrų, jis Šešelgos patarimu įlenda į stadaloje padžiautą Girdvainio odą kaip tik pro uždraustą vietą. Šešelga, užveržus jam kilpą ant kaklo, jį išduoda, o vyrai užsiuva arkliavagį odoje ir užmuša. Kaip pasakose, sulaužytas draudimas atneša pražūtį, o pavogti žirgai tampa vagies kapu.

Rašiniui: Kaltė

4. Kaip po nelaimingų užsakų Jurgos širdyje grumiasi meilė ir išdidumas?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Girdvainiui išbėgus paskui žirgus, Jurga susivaldo ir iš zakristijos išeina iškėlusi galvą, o namie tris savaites verkia laukdama. Paskui ji sako tėvui, kad jai nereikia jaunikio, kuris dėl arklių ją pametė. Kai Anupras prašo jos surasti Girdvainį ir savo meile jį išgelbėti, ji atsako „Niekados!“. Vis dėlto ji jo laukia ir sapnuoja. Pasakotojas sako, kad jos širdyje pakaitomis viršų ima meilė ir neapykanta, nuolankumas ir išdidumas. Paskutinę naktį ji išbėga paskui Girdvainio šešėlį, bet jau per vėlu.

Rašiniui: MeilėIšdidumas

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.