Baltaragio malūnas8 psl. · apie 5 min.
II dalis6% kūrinio
8 psl.

Nors ir grimzdama į liekną, paskutinėmis jėgomis ištraukė iš mauro dešiniąją ranką ir pradėjo žegnoti Pinčuką. Tas cypdamas ir unksdamas lakstė aplinkui, bet neatstojo. Pagaliau Uršulė išsikapstė iš liekno, nusiėmė nuo kaklo ražančių su škaplieriais ir pradėjo šveisti jais Pinčuką, kur pakliūva: per akis, per ragus ir per pasturgalį. Tas raitėsi, kaip ant žarijų, lakstė po liekną, kaip akis išdegęs, bet įsismaginusi Uršulė nei per žingsnį nuo jo neatstojo. Vaikėsi klupdama po pelkes, šventino ražančiumi ir visaip plūdo, kad vargšas velniukas, pagaliau, neišturėjo, nusikeikė ir tarė:

– Rauk tave devynios tokią raganą! Nenoriu aš tavęs daugiau. Tiktai atstok nuo manęs.

– Aš tau atstosiu! – pagrasino Uršulė, stverdama velniuką už ragų, bet čia gaidžiai pragydo, ir Pinčukas dingo kaip nebuvęs. Uršulės delne liko tiktai kažkokia žievė, lyg nuo šaknies.

Paskui Uršulė dar ligi aušros klampojo po pelkes, negalėdama išsikapstyti, ir tiktai prašvitus, baisiai įpykusi ir purvina, sugrįžo į Baltaragio malūną.

Baltaragis laiku išgirdo pardūkstančią davatką (būtų gal neišgirdęs, jeigu ne Pinčuko išgąstis), spėjo pasislėpti malūne ir duris iš vidaus užremti.

Sugrįžusi Uršulė pasiautėjo, pasikeikė, bet, neturėdama kam apmaudo nugiežti, susirišo savo drabužius į pundelį ir tekina pasileido bėgti Švendubrės linkui. Bėgdama vis dar atsigrįždavo ir kairiosios rankos supintijusia kumštimi grasino malūno linkui, o tokia pat dešiniąja – žegnojo ir plūdosi su visų keiksmų stiprumu.

– Visai pasiuto davatka, – galvojo Baltaragis, žiūrėdamas pro malūno langelį į tolstančią Uršulę. – Matyt, nei velnias neįstengia jos pagriebti.

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.