Pagaliau Anuprui pagailo Girdvainio, ir jis išėjo ieškoti jo kryžkelėse. Arklių vistiek jau nesurasi, reikia gelbėti bent tai, ką dar galima išgelbėti, patį Girdvainį, kuris visai galvos neteko per tuos savo arklius.
Nuo to ryto, kai išbėgo iš bažnyčios, tarsi žemė būtų užsidegusi po jo kojomis, lakstė, puldinėjo į visas puses, visur girdėdamas savo obuolmušių žvengimą ir niekur jų nesurasdamas. Ir kur tu juos surasi, jeigu Raupys, kai čiupo juos, taip ir nudūmė tiesiai į Prūsus, niekur nesustodamas nei atsikvėpdamas.
Girdvainis taip pat ne kartą buvo nuėjęs ligi Prūsų ir atgal sugrįžęs, visur klausinėdamas, ar kas nematė jo arklių, bet žmonės tiktai pečiais traukė – nei matė, nei girdėjo. O kai Girdvainis pradėdavo smulkiai pasakoti, kaip atrodę jo arkliai – viesulai buvę, o ne arkliai, – tada žmonės įtartinai žvilgteldavo į Girdvainį ir patys sau su pirštu nusigrįžę į kaktą pabarbendavo. Matyt, nevisi namie tam žmogui, pagalvodavo ir atstodavo.
Bet ir Girdvainis ilgiau vienoje vietoje neužtrukdavo, nors ir klausinėdamas apie savo arklius, nes čia pat bekalbant – sužvengdavo kurioje pusėje, jis krūptelėjęs – įsiklausydavo ir nudroždavo, nieko nesakęs, tiesiai per laukus ten, kur tas žvengimas pasigirsdavęs. Tai kur čia nepaabejosi, kad tam žmogui galvoje negerai, o ne pavogtų arklių reikalas? Niekas kitas negirdėjo Girdvainio obuolmušių žvengiant, tiktai jis vienas, nes ir žvengė iš tikrųjų tiktai jo ausyse ir mintyse. Todėl ir sukosi, lyg užkerėtas, užburtame rate, nerasdamas išeities. Tikėjosi Anupras, kad jam gal pasiseks perkalbėti Girdvainį, atsukti jo susuktą galvą ir sugrąžinti pagaliau į namus, o gal ir pas nuotaką, kuri laukia jo ir nesulaukia. Bažnyčioje jau seniai praėjo užsakai, smailindami piktus žmonių liežuvius ir skleisdami visokias paskalas. Girdvainio nelaimė nesužadino žmonių širdyse užuojautos, o tiktai piktą pašaipą.
Tūlas, net pakelėje sutikęs nelaimingą jaunikį, neiškęsdavęs ir tiesiai į akis pasityčiodavęs:
– Tai vis dar ieškai savo arklių? – neva paklausdavęs. – O tavo jaunoji, girdėjau, tavęs nesulaukdama, jau su kitu rengiasi vestuves kelti.
– Tegu kelia! – iš pradžių atsakydavo Girdvainis, o paskui, kai suprato, kad iš jo tyčiojasi, piktai dėbteldavo akimis ir nueidavo savo keliais, nieko neatsakęs.
Ir Girdvainis juo toliau, juo daugiau atšiauresnis ir niauresnis darėsi. Parblokštas savo nelaimės, neatrado žmonėse nei širdies, nei supratimo, nei užuojautos, o tiktai piktą pašaipą ir pasityčiojimą, todėl nuo visų nusigrįžo ir į kiekvieną žiūrėjo su nepasitikėjimu, tarytum visi žmonės būtų sutartinai pavogę jo arklius ir jį išvarę klaidžioti keliais ir šunkeliais.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.
Rašiniui: Kaltė
2. Kodėl Girdvainis, praradęs , negrįžta pas Jurgą?
Rašiniui: Išdidumas
3. Kodėl arkliavagis Raupys žūva būtent Girdvainio žirgo odoje?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Sudarydamas sutartį pavogti Girdvainio arklius, Pinčukas perspėjo Raupį neįlįsti į tuos arklius pro pasturgalį, nes tada jis pražūsiąs su visa savo dūšia. Raupys tai palaikė kvailu pokštu ir pamiršo. Vejamas vyrų, jis Šešelgos patarimu įlenda į stadaloje padžiautą Girdvainio odą kaip tik pro uždraustą vietą. Šešelga, užveržus jam kilpą ant kaklo, jį išduoda, o vyrai užsiuva arkliavagį odoje ir užmuša. Kaip pasakose, sulaužytas draudimas atneša pražūtį, o pavogti žirgai tampa vagies kapu.
Rašiniui: Kaltė
4. Kaip po nelaimingų užsakų Jurgos širdyje grumiasi meilė ir išdidumas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Girdvainiui išbėgus paskui žirgus, Jurga susivaldo ir iš zakristijos išeina iškėlusi galvą, o namie tris savaites verkia laukdama. Paskui ji sako tėvui, kad jai nereikia jaunikio, kuris dėl arklių ją pametė. Kai Anupras prašo jos surasti Girdvainį ir savo meile jį išgelbėti, ji atsako „Niekados!“. Vis dėlto ji jo laukia ir sapnuoja. Pasakotojas sako, kad jos širdyje pakaitomis viršų ima meilė ir neapykanta, nuolankumas ir išdidumas. Paskutinę naktį ji išbėga paskui Girdvainio šešėlį, bet jau per vėlu.
Rašiniui: MeilėIšdidumas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.