Tai pradėjo neapkęsti visų žmonių ir žiūrėti į juos, kaip į vagių bendrininkus. Dabar jau neklausinėdavęs, ar kas nematęs jo arklių, o jeigu kas jo paklausdavęs, net su užuojauta, jis piktai atšaudavęs:
– O kas tau darbo? – ir nueidavo kaip baidyklė.
Jis dabar gerai žinojo, kad žmonės nieko jam nepadės, tiktai gaišins ar šaipysis, todėl iš tolo jų vengė ir į jokias kalbas nesileido. Jeigu išalkęs ir užklysdavo kur į namus, – savo namus visiškai užmiršo, tarsi jų būtų ir neturėjęs, – tai pavalgęs, tuojau išeidavo, nei ačiū nepasakęs. Kur jis nakvodavęs, nuo speigo, darganos pasislėpdavęs, žmonės net nežinodavę, visada jį galima buvo sutikti – dieną ir naktį – kur nors pakelėje einantį, su savim kažin ką kalbantį ir nieko nematantį. Tad jis, negalėdamas su žmonėmis apie savo nelaimę kalbėti, pats su savim kalbėjosi, pats save klausdamas ir pats sau atsakydamas, tarytum jis ne vienas žmogus būtų, bet du iš karto.
Tai ir Anuprui, su juo susitikus, nelengva buvo su juo susikalbėti. Pamatė jį Anupras keliu nuo Girninkų ateinantį. Sustojo žiūrėdamas ir negalėdamas pažinti. Į ką žmogus buvo pavirtęs! Ne žmogus jau buvo, bet tik žmogaus šešėlis. Būtų praėjęs pro šalį, nei Anupro nepastebėjęs. Kur toks arklius suras! Tokiam tiktai su varnom į dausas lėkti.
– Svieteli tu mano margas! – nustebo Anupras. – Eina pro šalį ir net nepasižiūri.
– O ko aš į tave žiūrėsiu? – atsakė neatsigrįždamas Girdvainis.
– Argi jau manęs nepažįsti? – paklausė Anupras.
– O kas tu toks? – grįžtelėjo Girdvainis, piktai žvilgteldamas į Anuprą.
– Tai dabar ir gana! – ne tiek stebėjosi, kiek Girdvainio gailėjosi Anupras. – Tave, vyruti, tai tikrai sunku bepažinti. O aš koks buvau, toks ir esu. Argi jau Anupro neatsimeni?
– Atsimenu, – liūdnai atsakė Girdvainis, kažką galvodamas. Paskui, kiek patylėjęs, lyg apgailestaudamas, pridėjo. – Kam mes tada važiavome, Anuprai, pas tą prakeiktą mergą?
– Kaip tai kam? – atkirto Anupras. – Ogi pats sakei, kad su tokiais arkliais, nors ir pasaulio gale, o turime surasti savąją mergą. Ko gi nori – suradome.
– Kas iš to, kad suradome, o arklius praradome, – atsakė Girdvainis kažkur į tolumą žiūrėdamas.
– Matyt, taip jau lemta buvo, – žiūrėdamas į Girdvainį pertarė Anupras. – Ką dabar darysi? Arba arkliai, arba merga. O dėl tokios mergos net ir tavo obuolmušių negaila. Antros tokios visame pasauly nerasi.
– Bet tokių ir antrų arklių, – pertarė Girdvainis.
– Kas tiesa, tai tiesa, – pritarė Anupras. – Bet vis dėlto žmogus, tai ne arklys. Negi dabar dėl arklių iš šio pasaulio kraustysiesi?
– Kad man niekas daugiau pasaulyje nebemiela, – atsakė Girdvainis.
– Nukalbėjai tu dabar, ir gana! – subarė Anupras. – Aš senas, o ir tai, kai pasižiūriu – viskas mano akį traukia, viskas širdžiai miela, net tas pakelės akmenėlis. Prisėskime ant jo, pakalbėsime, gal ką ir iškalbėsime.
Anupras prisėdo ant akmens, o Girdvainis žiūrėjo lyg abejodamas, lyg nepasitikėdamas.
– Sėsk, – dar kartą pasakė Anupras. – Ko čia dabar dairaisi?
Girdvainis lyg nenoromis prisėdo ant akmens kraštelio.
Kurį laiką abudu tylėjo. Anupras žiūrėjo į Girdvainį, ir jam taip gaila jo pasidarė, kad net žodžių pritrūko paguosti ar nuraminti, o Girdvainis sukandęs dantis tylėjo ir žiūrėjo į žemę po kojomis.
– Tai va, – pagaliau tarė Anupras, o ką pasakyti norėjo, ir pats nežinojo. Tai pasižiūrėjo į Girdvainio sunykusį veidą ir susitiko su jo degančiomis akimis. Girdvainis irgi pasižiūrėjo į Anuprą, lyg kažką išgirsti norėdamas. Bet Anupras pasižiūrėjęs tik tiek pasakė: – Užteks tau klaidžioti. Eisime namo, o paskui ir pas ją nuvažiuosime. Ji vis dar tavęs laukia.
– Kas iš to, kad ji manęs laukia, – atsakė su liūdesiu Girdvainis. – Kol nesurasiu savo obuolmušių, tol negalėsiu pas ją nuvažiuoti. Kaip aš be jų pas ją nuvažiuosiu? – nežmoniškas sielvartas, susimaišęs su begaliniu ilgesiu, praskambėjo jo balse. – Tai kad aš galėčiau!
Apsidžiaugė Anupras, išgirdęs Girdvainio balse tokį pasiilgimą, bet nespėjo žodžio pertarti, kai Girdvainis staiga pašoko, įsiklausė ir beveik tekinas pasileido bėgti keliu, tarsi kažką vydamasis.
Ak, tai jis vėl nusivijo savo obuolmušių žvengimą!
Nustebęs Anupras nespėjo jo nei sulaikyti, nei pašaukti, – šauk nešaukęs, vistiek neprišauksi. Tai Anupras nei nemėgino jo prisišaukti ir sulaikyti. Pats savo akimis pamatė, kad Girdvainį ištiko daug didesnė nelaimė negu obuolmušių pražuvimas. Tai pakilęs nuo akmens, nuėjo pamažėle galvodamas, argi jau nėra tokioje nelaimėje pagalbos? Ir Anupras su visu savo senų metų užsispyrimu pasiryžo surasti tą pagalbą.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.
Rašiniui: Kaltė
2. Kodėl Girdvainis, praradęs , negrįžta pas Jurgą?
Rašiniui: Išdidumas
3. Kodėl arkliavagis Raupys žūva būtent Girdvainio žirgo odoje?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Sudarydamas sutartį pavogti Girdvainio arklius, Pinčukas perspėjo Raupį neįlįsti į tuos arklius pro pasturgalį, nes tada jis pražūsiąs su visa savo dūšia. Raupys tai palaikė kvailu pokštu ir pamiršo. Vejamas vyrų, jis Šešelgos patarimu įlenda į stadaloje padžiautą Girdvainio odą kaip tik pro uždraustą vietą. Šešelga, užveržus jam kilpą ant kaklo, jį išduoda, o vyrai užsiuva arkliavagį odoje ir užmuša. Kaip pasakose, sulaužytas draudimas atneša pražūtį, o pavogti žirgai tampa vagies kapu.
Rašiniui: Kaltė
4. Kaip po nelaimingų užsakų Jurgos širdyje grumiasi meilė ir išdidumas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Girdvainiui išbėgus paskui žirgus, Jurga susivaldo ir iš zakristijos išeina iškėlusi galvą, o namie tris savaites verkia laukdama. Paskui ji sako tėvui, kad jai nereikia jaunikio, kuris dėl arklių ją pametė. Kai Anupras prašo jos surasti Girdvainį ir savo meile jį išgelbėti, ji atsako „Niekados!“. Vis dėlto ji jo laukia ir sapnuoja. Pasakotojas sako, kad jos širdyje pakaitomis viršų ima meilė ir neapykanta, nuolankumas ir išdidumas. Paskutinę naktį ji išbėga paskui Girdvainio šešėlį, bet jau per vėlu.
Rašiniui: MeilėIšdidumas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.