O Girdvainis ir toliau nuklydo nežinomais keliais ir šunkeliais, visų vėjų blaškomas, nes tų vėjų suokime jis girdėjo savo obuolmušių žvengimą ir per tai viską pasaulyje užmiršo. Net ir tą, kurios per septynias mylias ir aplinkui ieškojo, o paskui suradęs pametė dėl savo arklių, laukiančią nesulaukiančią, verkiančią ir keikiančią, bet negalinčią išsižadėti, nors ir norinčią, savo jaunikio, kuris su savo obuolmušiais išsklaidė burtus nuo jos kelio. Bet negali ir Girdvainis be tų savo obuolmušių nuskristi pas savo nuotaką.
Kada gi tu, Girdvaini, sugausi savo obuoliuotuosius, kada nulėksi su jais, kaip ant vėjo sparnų, pas savo nuotaką?
XXII dalis
Po susitikimo su Girdvainiu Anupras nuėjo ne atgal į savo kaimą, bet pasuko keliu Paudruvės link.
Iš Girdvainio pasiilgimo, kuris pasigirdo jo balse, kai jiedu pakelėje ant akmens sėdėjo, Anupras suprato, kur galima būtų rasti pagalbą prieš ištikusią Girdvainį nelaimę ir kas galėtų nuimti užkerėjimą nuo jo galvos, – nustelbti obuolmušių žvengimą ir jį sugrąžinti į namus iš bergždžių klaidžiojimų keliais ir šunkeliais.
Tai supratęs, Anupras su palengvėjimu atsiduso ir, nors pavargęs buvo, kol surado Girdvainį, bet pasiryžo, neatidėdamas ir namo neužsukdamas, tuojau pat nuvykti į Paudruvės kraštą ir pasikalbėli su Baltaragiu ir jo dukterimi.
Tai buvo tolimas ir sunkus kelias. Prieš pat pavasario pabiurimą. Išmaltas, duobėtas, kad Anupras, tiktai didelio ir skubaus reikalo spiriamas, galėjo pasiryžti jį nugalėti. Gaila jam buvo Girdvainio, to mandro jaunikio, kuris, vaikydamasis vėją laukuose, gali visai pražūti. Tai klupdamas, slidinėdamas ir vėl pasikeldamas, pagaliau temstant pasiekė Paudruvės kraštą ir Baltaragio malūną.
Stovėjo malūnas vakaro prieblandoje, suglaudęs sparnus ir nykus kaip baidyklė. Aplinkui nei gyvos dvasios nesimatė. Pasižiūrėjo Anupras į trobos langus. Taip pat tamsu. Jokio žiburėlio. Net žvaigždės languose nemirga.
– O gal jų ir gyvų nebėra? – apsidairė ir atsiduso Anupras. – Kas tada bus?
Bet čia išgirdo, tarytum kas leidžiasi malūno laiptais. Sunkiai pamažu, graibaliodamas patamsėje.
Prasivėrė malūno durys, ir Anupras pamatė Baltaragio šešėlį. Pūstelėjo vėjas, ir sujudėjo šešėlis. Anupras net krūptelėjo, ar tik nesivaidena kartais Baltaragio dvasia.
– Ar dar gyvas, svotai, ar tik tavo šešėlis iš ano pasaulio pasirodo? – paklausė Anupras, žiūrėdamas į Baltaragį, ant kurio vienplaukės galvos vėjas taršė visai pražilusius plaukus.
– Dar gyvas, – atsakė vos girdimai Baltaragis. – Ką čia dievas siunčia mums į svečius?
– Tai aš, – nudžiugo Anupras, kad su gyvu žmogum, o ne dvasia, susitinka. – Argi nepažįsti? Tai aš, tavo piršlys Anupras.
Nušvito Baltaragio šešėlis, sujudėjo ir, priėjęs prie Anupro, drebančiomis rankomis jį apkabino.
– Su kokia žinia ateini? – paklausė sveikindamas.
– Pagalbos ieškodamas, – atsakė Anupras.
– Nežinau, – atsiliepė Baltaragis atsidusdamas. – Ar galima pas mus kokią pagalbą rasti?
– Tiktai pas tave ir tavo dukrą, – atsakė Anupras. – Jeigu nesurasiu, nueis Girdvainis su vėjais.
– Tai eisime į trobą, pasitarsime, ką čia mes galėtume padėti, – pakvietė Baltaragis.
Ir abu seniai nuėjo susirūpinę į trobą, kokia čia pagalba gali būti ir kaip ją surasti.
Troboje prie lango sėdėjo Jurga ir žiūrėjo į vakaro prieblandoje paskendusį Udruvės ežerą, tarytum kažko laukdama. Ko laukė, pati nežinojo, nes visko buvo išsižadėjusi ir norėjo tiktai vieno – viską užmiršti. Tik širdis neklausė. Ji visą laiką virpėjo krūtinėje, tarsi paukštė rankoje, su baime kažko laukė ir pyko ant savęs, kad laukia.
Išgirdusi priemenėje tėvą su kažkuo ateinantį, pakilo nuo lango ir, visa įsitempusi, žiūrėjo į duris, negalėdama įspėti, kas pro jas įeis. Nuo tų nelaimingų užsakų kaimynai vengė pas juos užeiti, ir niekas beveik nebuvo užėjęs nuo to laiko. Tai kas gi dabar čia atėjo? Negi jis? Bet pro duris įėjo tiktai tėvas ir kažkoks senis, kurio Jurga iš karto nepažino, ir širdis, baisiai nusivylusi, lyg nukrito.
– Labas vakaras, mergele, – pasakė Anupras į trobą įėjęs. – Pas tave tolimą kelią ėjau su dideliu reikalu.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.
Rašiniui: Kaltė
2. Kodėl arkliavagis Raupys žūva būtent Girdvainio žirgo odoje?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Sudarydamas sutartį pavogti Girdvainio arklius, Pinčukas perspėjo Raupį neįlįsti į tuos arklius pro pasturgalį, nes tada jis pražūsiąs su visa savo dūšia. Raupys tai palaikė kvailu pokštu ir pamiršo. Vejamas vyrų, jis Šešelgos patarimu įlenda į stadaloje padžiautą Girdvainio odą kaip tik pro uždraustą vietą. Šešelga, užveržus jam kilpą ant kaklo, jį išduoda, o vyrai užsiuva arkliavagį odoje ir užmuša. Kaip pasakose, sulaužytas draudimas atneša pražūtį, o pavogti žirgai tampa vagies kapu.
Rašiniui: Kaltė
3. Kaip po nelaimingų užsakų Jurgos širdyje grumiasi meilė ir išdidumas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Girdvainiui išbėgus paskui žirgus, Jurga susivaldo ir iš zakristijos išeina iškėlusi galvą, o namie tris savaites verkia laukdama. Paskui ji sako tėvui, kad jai nereikia jaunikio, kuris dėl arklių ją pametė. Kai Anupras prašo jos surasti Girdvainį ir savo meile jį išgelbėti, ji atsako „Niekados!“. Vis dėlto ji jo laukia ir sapnuoja. Pasakotojas sako, kad jos širdyje pakaitomis viršų ima meilė ir neapykanta, nuolankumas ir išdidumas. Paskutinę naktį ji išbėga paskui Girdvainio šešėlį, bet jau per vėlu.
Rašiniui: MeilėIšdidumas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.