Iš balso Jurga pažino Anuprą, širdis vėl pakilo ir sustingo laukdama: matyt, atėjo su kokia nors žinia apie Girdvainį. Bet su kokia? Visa nerimo, bet staiga pamestos nuotakos išgyventas nusivylimas kaip ledas sukaustė krūtinę, ir ji visa atšalo.
– Nežinau, – atsakė abejingai, nors ir pati su savimi kovodama, – ar verta pas mane eiti tolimą kelią su kokiais nors reikalais.
– Verta, – tarė neabejodamas Anupras. – Tik tu viena gali čia padėti, ir niekas kitas.
Senas aš žmogus, žinau, ką darau ir kalbu. Tiktai ar pajėgsi tu, mergele, pati save pergalėti? Jeigu pajėgsi, viskas gerai bus, jeigu nepajėgsi – viskas pražuvo.
– Argi dar nėra viskas pražuvę? – paabejojo Jurga. Viltis ir neviltis iš abiejų pusių ją plėšė.
– Ne, mergele, – pasakė Anupras. – Ne viskas dar pražuvo. Viską dar galima išgelbėti. Reikia tik gerų norų ir valios.
– Nežinau, ką čia, dėde, kalbi, – tarė pati nuo savęs bėgdama Jurga, nepajėgdama daugiau su savimi kovoti.
– Palauk, mergele, atsisėsim, pakalbėsim, aš tam juk ir atėjau, – neskubėdamas Anupras dairėsi, kur čia kepurę pasidėjus ir kur pačiam atsisėdus.
Tai pamatęs Baltaragis pakvietė svečią už stalo.
– Ačiū, – padėkojo Anupras. – Nors čia ir skubus reikalas, bet negi stovėdami jį aptarsime? Prisėsime, pagalvosime.
Nors ir skubėjo Anupras ateiti, bet atėjęs delsė, tarsi apgalvodamas savo žygį ir jį persvarstydamas. Tad atsisėdęs kerčioje, kalbėjo apie šį, apie tą, nei žodžio neužsimindamas, ko atėjo.
Tiktai paskui, po vakarienės, kai prisikimšo pypkę lapinio tabako ir užsitraukė dūmą, atidžiai pažiūrėjo į Jurgą, tarsi ja nepasitikėdamas ar dėl savo sumanymo abejodamas, bet sukaupęs visą pasiryžimą – kaip bus, taip bus, pagaliau, tarė:
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.
Rašiniui: Kaltė
2. Kodėl arkliavagis Raupys žūva būtent Girdvainio žirgo odoje?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Sudarydamas sutartį pavogti Girdvainio arklius, Pinčukas perspėjo Raupį neįlįsti į tuos arklius pro pasturgalį, nes tada jis pražūsiąs su visa savo dūšia. Raupys tai palaikė kvailu pokštu ir pamiršo. Vejamas vyrų, jis Šešelgos patarimu įlenda į stadaloje padžiautą Girdvainio odą kaip tik pro uždraustą vietą. Šešelga, užveržus jam kilpą ant kaklo, jį išduoda, o vyrai užsiuva arkliavagį odoje ir užmuša. Kaip pasakose, sulaužytas draudimas atneša pražūtį, o pavogti žirgai tampa vagies kapu.
Rašiniui: Kaltė
3. Kaip po nelaimingų užsakų Jurgos širdyje grumiasi meilė ir išdidumas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Girdvainiui išbėgus paskui žirgus, Jurga susivaldo ir iš zakristijos išeina iškėlusi galvą, o namie tris savaites verkia laukdama. Paskui ji sako tėvui, kad jai nereikia jaunikio, kuris dėl arklių ją pametė. Kai Anupras prašo jos surasti Girdvainį ir savo meile jį išgelbėti, ji atsako „Niekados!“. Vis dėlto ji jo laukia ir sapnuoja. Pasakotojas sako, kad jos širdyje pakaitomis viršų ima meilė ir neapykanta, nuolankumas ir išdidumas. Paskutinę naktį ji išbėga paskui Girdvainio šešėlį, bet jau per vėlu.
Rašiniui: MeilėIšdidumas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.