Baltaragio malūnas7-9 psl. · apie 5 min.
II dalis6% kūrinio
7 psl.

Bet tada nieko nesuprato Uršulė, lyg apkvaišusi buvo, ir atsimena tiktai, kaip saldų midų su piršliu gėrė, kaip širdis alpo nuo meilių jaunikio žodžių. Tokia laiminga buvo, kaip dar niekada gyvenime (mat, užkerėta buvo), ir net nežino, kaip ilgai ta laimė truko. Tiktai vėl prisimena, lyg pro sapną, kaip nuo laimės apsvaigusi išėjo iš seklyčios, kaip vedė ją už vienos rankos piršlys žilabarzdis, už kitos jaunikis, jau toks gražus, toks meilus, kad nei sapne nesusapnuotum, o paskui lydėjo patenkintas tas besarmatis, – tolimas giminė, bet blogesnis už priešininką, – Baltaragis, kuris norėjo ją amžinai pražudyti.

Pasodino vargšę Uršulę į aukso karietą, atsisėdo iš dešinės pusės piršlys, iš kairės – jaunikis. Nenustovi juodbėriai žirgai, piršlys ir sako:

– Važiuosime užsakų.

Nusigando ir apsidžiaugė Uršulė, nespėjo nei išverkti mergautinių ašarų. Juodbėriai žirgai, kaip slibinai šoko iš vietos, sudundėjo žemė, ir jie nulėkė kaip viesulo pagauti.

Visa laimė, iš tos baimės spėjo Uršulė persižegnoti, sužaibavo tada dangus kryžiumi, ir viskas staiga dingo. Nei karietos, nei piršlio su jaunikiu. Žiūri nusigandusi Uršulė, kad ji Pinčuko liekno viduryje atsidūrusi ir ligi pažastų į maurą įsmukusi. Ir kažkas baisiai traukia ją už kojų, visai nugramzdinti norėdamas.

Suprato tada Uršulė, už ko norėjo ją Baltaragis išleisti, ir pradėjo šauktis visų šventųjų užtarimo, o ypač Švendubrės skaisčiausios panelės, kuri globojo nekaltas mergeles ir saugojo jų skaistybę. Bet Švendubrė buvo per toli, ar ką, kad į jos šauksmą atsiliepė tiktai pragariškas kvatojimas, ir ji savo akimis pamatė patį liūno velnią Pinčuką.

– Nieko nebus, – jis sako. – Tu man seniai esi pažadėta, ir mano būsi.

– Kaip tavo? – supyko tada ne juokais Uršulė ir stvėrėsi visų savo senos davatkos priemonių.

8 psl.

Nors ir grimzdama į liekną, paskutinėmis jėgomis ištraukė iš mauro dešiniąją ranką ir pradėjo žegnoti Pinčuką. Tas cypdamas ir unksdamas lakstė aplinkui, bet neatstojo. Pagaliau Uršulė išsikapstė iš liekno, nusiėmė nuo kaklo ražančių su škaplieriais ir pradėjo šveisti jais Pinčuką, kur pakliūva: per akis, per ragus ir per pasturgalį. Tas raitėsi, kaip ant žarijų, lakstė po liekną, kaip akis išdegęs, bet įsismaginusi Uršulė nei per žingsnį nuo jo neatstojo. Vaikėsi klupdama po pelkes, šventino ražančiumi ir visaip plūdo, kad vargšas velniukas, pagaliau, neišturėjo, nusikeikė ir tarė:

– Rauk tave devynios tokią raganą! Nenoriu aš tavęs daugiau. Tiktai atstok nuo manęs.

– Aš tau atstosiu! – pagrasino Uršulė, stverdama velniuką už ragų, bet čia gaidžiai pragydo, ir Pinčukas dingo kaip nebuvęs. Uršulės delne liko tiktai kažkokia žievė, lyg nuo šaknies.

Paskui Uršulė dar ligi aušros klampojo po pelkes, negalėdama išsikapstyti, ir tiktai prašvitus, baisiai įpykusi ir purvina, sugrįžo į Baltaragio malūną.

Baltaragis laiku išgirdo pardūkstančią davatką (būtų gal neišgirdęs, jeigu ne Pinčuko išgąstis), spėjo pasislėpti malūne ir duris iš vidaus užremti.

Sugrįžusi Uršulė pasiautėjo, pasikeikė, bet, neturėdama kam apmaudo nugiežti, susirišo savo drabužius į pundelį ir tekina pasileido bėgti Švendubrės linkui. Bėgdama vis dar atsigrįždavo ir kairiosios rankos supintijusia kumštimi grasino malūno linkui, o tokia pat dešiniąja – žegnojo ir plūdosi su visų keiksmų stiprumu.

– Visai pasiuto davatka, – galvojo Baltaragis, žiūrėdamas pro malūno langelį į tolstančią Uršulę. – Matyt, nei velnias neįstengia jos pagriebti.

III dalis

9 psl.

Po to nelemto atsitikimo Uršulė, nubėgusi į Švendubrę, paskleidė apie Baltaragį būtų nebūtų gandų, kuriais tačiau niekas nenorėjo tikėti. Per daug jau neįtikėtini jie atrodė.

Tiktai vienas Švendubrės klebonas – Bonifacas Bobinas gal būtų rimtai išklausęs Uršulės pasakojimo, nes visą laiką rengėsi pradėti žūtbūtinę kovą su burtais ir prietarais (teko jam tokia parapija velniavos apsėsta), bet vis neprisirengė, pagaliau paseno ir pats kaip boba įtikėjo jų nenugalima galybe. Taigi, tiktai jis vienas galėjo priderančiai išklausyti Uršulę ir tinkamai įvertinti jos nutikimą, bet ir jis, tikrai nelaimei, pereitą naktį buvo prasikortavęs su apylinkės dvarininkais, tai visai neturėjo ūpo, o, be to, miego labai norėjo.

– Girdėjau apie tą Baltaragį, – pertraukė jis Uršulės pasakojimą ir nusižiovavo. – Matyt, velnio veislė suka pas jį savo lizdą.

– Tikriausiai, – patvirtino Uršulė.

– Ar ne tam jis ir tave norėjo išleisti už velnio? – pažiūrėjo apsiblausęs klebonas į Uršulę ir liūdnai palingavo galva. – Matyt, susigiminiuoti norėjo.

– O kaip gi, – nudžiugo Uršulė ir išvertė akis kaip kukulius. – Ne kitaip čia ir buvo.

Staiga Uršulei viskas paaiškėjo, lyg ant delno, ir ji buvo bepradedanti vėl iš naujo viską klebonui dėstyti, bet žiūri tas knabtelėjo nosim ir užmigo. Žioptelėjo Uršulė ir sustojo, o klebonas ir knarkti pradėjo.

Gerą pusvalandį prastovėjo Uršulė prieš knarkiantį kleboną, nežinodama ką daryti. Baisiai liežuvį jai niežėjo viską iki galo išpasakoti, bet bijojo kleboną prikelti. Pagaliau knarkdamas klebonas iš to miego saldumo vos liežuvio neprarijo, o Uršulei pasirodė, kad kažką pasakyti nori. Tai greitai pasilenkė prie klebono ir pabučiavo ranką.

– Ką sakai, klebonėli? – paklausė.

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.