Baltaragio malūnas9 psl. · apie 5 min.
III dalis6% kūrinio
9 psl.

Po to nelemto atsitikimo Uršulė, nubėgusi į Švendubrę, paskleidė apie Baltaragį būtų nebūtų gandų, kuriais tačiau niekas nenorėjo tikėti. Per daug jau neįtikėtini jie atrodė.

Tiktai vienas Švendubrės klebonas – Bonifacas Bobinas gal būtų rimtai išklausęs Uršulės pasakojimo, nes visą laiką rengėsi pradėti žūtbūtinę kovą su burtais ir prietarais (teko jam tokia parapija velniavos apsėsta), bet vis neprisirengė, pagaliau paseno ir pats kaip boba įtikėjo jų nenugalima galybe. Taigi, tiktai jis vienas galėjo priderančiai išklausyti Uršulę ir tinkamai įvertinti jos nutikimą, bet ir jis, tikrai nelaimei, pereitą naktį buvo prasikortavęs su apylinkės dvarininkais, tai visai neturėjo ūpo, o, be to, miego labai norėjo.

– Girdėjau apie tą Baltaragį, – pertraukė jis Uršulės pasakojimą ir nusižiovavo. – Matyt, velnio veislė suka pas jį savo lizdą.

– Tikriausiai, – patvirtino Uršulė.

– Ar ne tam jis ir tave norėjo išleisti už velnio? – pažiūrėjo apsiblausęs klebonas į Uršulę ir liūdnai palingavo galva. – Matyt, susigiminiuoti norėjo.

– O kaip gi, – nudžiugo Uršulė ir išvertė akis kaip kukulius. – Ne kitaip čia ir buvo.

Staiga Uršulei viskas paaiškėjo, lyg ant delno, ir ji buvo bepradedanti vėl iš naujo viską klebonui dėstyti, bet žiūri tas knabtelėjo nosim ir užmigo. Žioptelėjo Uršulė ir sustojo, o klebonas ir knarkti pradėjo.

Gerą pusvalandį prastovėjo Uršulė prieš knarkiantį kleboną, nežinodama ką daryti. Baisiai liežuvį jai niežėjo viską iki galo išpasakoti, bet bijojo kleboną prikelti. Pagaliau knarkdamas klebonas iš to miego saldumo vos liežuvio neprarijo, o Uršulei pasirodė, kad kažką pasakyti nori. Tai greitai pasilenkė prie klebono ir pabučiavo ranką.

– Ką sakai, klebonėli? – paklausė.

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.