– Tai va, mergele, koks mano reikalas. Tiktai vienas Girdvainis galėjo pas tave atvažiuoti su savo obuolmušiais ir išsklaidyti burtus nuo tavo kelio. Bet užtat pats pakliuvo į velnio žabangas, prarado savo obuolmušius ir, monų vedžiojamas, klaidžioja keliais ir šunkeliais. Tai dabar tavo eilė, mergele. Tiktai tu viena gali išsklaidyti tuos monus nuo jo kelio, nustelbti jo ausyse užkerėtą žvengimą, grąžinti jį iš klaidžiojimo vėl į žmonių pastogę. Ar padarysi tai? – paklausė Anupras, dar atidžiau žiūrėdamas į Jurgą.
– Kaip aš tai galiu padaryti? – nuleido akis Jurga.
– Labai paprastai, mergele, – atsakė Anupras. – Tau širdis pasakys, ką turi daryti. Turi jį surasti pasiklydusį ant kelio, turi savo juoku nustelbti jo ausyse pražuvusių obuolmušių žvengimą, turi savo šypsena išsklaidyti monus nuo jo kelio ir savo meile užstoti jam visą pasaulį, nes kitaip jis pražuvęs, ir tu neišsigelbėsi.
– Niekados! – pašoko tada Jurga iš vietos ir visa užsidegė. – Tegu jis pražus, bet aš niekados jo neieškosiu, mane palikusio ir išbėgusio į visus vėjus, paskui savo pavogtus eržilus. Niekados aš jam nenusišypsosiu ir nenusijuoksiu, nes mano šypseną ir juoką jis išmainė į savo obuolmušių žvengimą. Niekados aš jam savo meile neužstosiu pasaulio, nes tą meilę jis sumynė su savo eržilais po kojomis. Tegu dabar jis klaidžioja savo šunkeliais, man jo daugiau nereikia.
Vienu atsikvėpimu visa tai pasakė Jurga, paskui, lyg kvapo pritrūkusi, staiga sustojo, ir ašaros pradėjo riedėti per jos išblyškusius veidus. Tada pabėgo į seklyčią ir ten ligi valiai paleido savo širdgėlą ir visas mergautines ašaras.
Pasilikę vienu du Baltaragis su Anupru, pasižiūrėjo vienas į kitą, nežinodami, ką daryti. Ak, ta jaunystė! Niekada ji neklausė ir nepaklausys seno proto. Atsiduso Baltaragis, o Anupras palingavo su galva ir tarė:
– Taigi! Šitaipos.
– Palauk, – pertarė jį Baltaragis. – Nenusimink pirma laiko. Aš dar bandysiu pakalbėti.
Bet nuėjo tėvas pas dukrą į seklyčią, – nesusikalbėjo. Sugrįžo atgal pas Anuprą ir atsisėdo, žodžio neprataręs. Suprato Anupras viską ir be žodžių.
Taip prasėdėjo abudu seniai per naktį už stalo nei žodžio nepratardami. Abudu savo galvojo, bet kalbėti nebuvo ko, nes abudu gerai žinojo, kad senių išmintis nenugalės įžeistos meilės. Ji eis savo keliais, viską sumins, viską išniekins ir pražudys, nei savęs, nei kito nepasigailės. Ak, juk tai abudu seniai gerai žinojo! Ir nors vienam buvo gaila savo dukters, kitam savo jaunikio, bet ką jiedu čia galėjo padaryti, kada viena žliumbė seklyčioje visko išsižadėjusi, o kitas – viską užmiršęs, klaidžiojo šunkeliais paskui savo eržilų žvengimą.
Prieš aušrą pakilo seniai, atsisveikino ir nuėjo kiekvienas savo keliais. Kas bus, tas bus, – nieko čia nepadarysi. Jeigu artinasi nelaimė, žinojo, jos neaplenksi, lieka ją tiktai pakelti. Todėl ir palinko senatvės pečiai, nujausdami visą jos sunkumą.
XXIII dalis
Ak, tas Girdvainis! Kokią bėdą jis pats sau prasimanė su tais savo obuolmušiais ir kitus į kokią nelaimę įstūmė. Geriau jis būtų jų visai neturėjęs, negu pats save pražudęs ir savo nuotaką, kurios ieškojo septynias mylias ir aplinkui, ašarose paskandinęs.
Bet taip jau viskas nelaimingai susidėjo, kad nieko čia nepadarysi, jeigu net Anupras nieko negalėjo pagelbėti ir ašarose bei sielvarte paskandinta nuotaka jo atsižadėjo. O galėjo būti gyvenimas kaip obuolys, ir skraidyti Girdvainis, suradęs savo nuotaką, su savo obuolmušiais kaip vėjo sparnais, žemės nesiekdamas. Bet ne tokia laimė buvo lemta, ar ne savo nuotaką Girdvainis surado, kad viskas kitaip išėjo. Pražudė tiktai gražiausią Paudruvės krašto merginą, ir pats į baisų vargą įpuolė.
Matyt, nebus jokios išeities iš to užburto rato, ir teks Girdvainiui ligi savo amžiaus galo praklaidžioti keliais ir šunkeliais, besivaikant savo obuolmušius, ir praslankioti kaip klajokliui kryžkelėse, belaukiant ir betykojant pravažiuojančių savo obuolmušių. Niekas, matyt, jo iš šitos nelaimės neišgelbės, ir pavirs bernas pačioje gražumoje vaiduokliu, pakelėse ir kryžkelėse gąsdinančiu pasivėlavusius pakeleivius.
Ir dabar, jau neduok dieve, su Girdvainiu kryžkelėje susitikti, o ypač nakčia su jo paklaikusiomis ir žėrinčiomis patamsėje akimis, kai jis stabdo kiekvieną pravažiuojantį ir žiūri, ar ne su jo obuolmušiais važiuoja. Jau ir dabar Girdvainis į žmogų nebepanašus, bet greičiau į vaiduoklį, atėjusį iš kito pasaulio ieškoti savo arklių. Prieina tamsoje, sustabdo arklius, pasižiūri savo paklaikusiomis akimis ir nueina, nei žodžio neprataręs, lyg šmėkla. Tai nebent tiktai velnias su tokiu gali susitikti, o žmogus susitikęs – sirgsi ir, jei gyvas išliksi, visą amžių priepuolį turėsi.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.
Rašiniui: Kaltė
2. Kodėl arkliavagis Raupys žūva būtent Girdvainio žirgo odoje?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Sudarydamas sutartį pavogti Girdvainio arklius, Pinčukas perspėjo Raupį neįlįsti į tuos arklius pro pasturgalį, nes tada jis pražūsiąs su visa savo dūšia. Raupys tai palaikė kvailu pokštu ir pamiršo. Vejamas vyrų, jis Šešelgos patarimu įlenda į stadaloje padžiautą Girdvainio odą kaip tik pro uždraustą vietą. Šešelga, užveržus jam kilpą ant kaklo, jį išduoda, o vyrai užsiuva arkliavagį odoje ir užmuša. Kaip pasakose, sulaužytas draudimas atneša pražūtį, o pavogti žirgai tampa vagies kapu.
Rašiniui: Kaltė
3. Kaip po nelaimingų užsakų Jurgos širdyje grumiasi meilė ir išdidumas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Girdvainiui išbėgus paskui žirgus, Jurga susivaldo ir iš zakristijos išeina iškėlusi galvą, o namie tris savaites verkia laukdama. Paskui ji sako tėvui, kad jai nereikia jaunikio, kuris dėl arklių ją pametė. Kai Anupras prašo jos surasti Girdvainį ir savo meile jį išgelbėti, ji atsako „Niekados!“. Vis dėlto ji jo laukia ir sapnuoja. Pasakotojas sako, kad jos širdyje pakaitomis viršų ima meilė ir neapykanta, nuolankumas ir išdidumas. Paskutinę naktį ji išbėga paskui Girdvainio šešėlį, bet jau per vėlu.
Rašiniui: MeilėIšdidumas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.