Baltaragio malūnas91-93 psl. · apie 5 min.
XXIII dalis65% kūrinio
91 psl.

Pradėjo vengti žmonės naktimis važinėti, kad su Girdvainiu nesusitiktų, nes jis – kur buvęs, kur nebuvęs, žiūrėk ir stabdo kryžkelėje arklius.

Per dieną nusilakstęs, besivaikydamas savo obuolmušių žvengimą, nakčia apsinakvodavęs kryžkelėse, tykodamas, ar nesutiks pravažiuojančių savo arklių, bet susitiko tiktai savo priešininką, kurio Girdvainis iš karto nepažino ir tik vėliau suprato, su kuo buvo susitikęs.

Tai buvo po to, kai susitiko Anuprą, norėjusį jį išgelbėti. Pametęs Anuprą ant pakelės akmens sėdintį ir nusivijęs obuolmušių žvengimą, per dieną praklaidžiojo, nieko nesurado ir nepagavo, temstant apsistojo pirmoje kryžkelėje ir apsinakvojo. Visai jau prieš pusiaunaktį, vos spėjo Girdvainis sumerkti akis, kai staiga ties pat ausimis, kad sužvengs, – net debesys prasiskyrė ir žvaigždės sumirgėjo, – pašoko apstulbęs Girdvainis, žiūri – nieko nematyti, tiktai viduryje kryžkelės kažkas juoduoja.

– Kas ten? – paklausė Girdvainis.

– Aš, – atsakė juodasis.

– Kas tu? – vėl paklausė Girdvainis.

– Tavo klaidintojas, – tas ramiai atsakė, net nesujudėdamas.

– Kas čia per monas? – nustebo Girdvainis. – Ar nesapnuoju?

Pasitrynė akis, aiškiai mato – kryžkelės viduryje kažkas stovi, žmogus ne žmogus, šmėkla ne šmėkla, nesuprasi patamsėje.

– Ko tu nori iš manęs? – nustebęs paklausė Girdvainis.

– Nieko, – tas atsakė ir sujudėjo. – Truputį tave pamokyti, kad žinotum, kaip pas svetimas mergas su piršliais važinėti.

– Pas kokias svetimas? – nesuprato iš karto Girdvainis.

– Ogi ar ne tu su Baltaragio Jurga vos švintant lėkei užsakų? – su pašaipa atsiliepė.

– O tau kas rūpi? – pyktelėjo Girdvainis. – Su kuo aš lėkiau ar nelėkiau?

– Man daugiau rūpi, negu tu manai, – tas atsakė. – Man ji seniai pažadėta.

– Tai gal tu ir mano arklius pavogei? – pašoko iš vietos Girdvainis.

Šmėkla kiek atitolo.

92 psl.

– Gal pavogiau, o gal tik padėjau pavogti, – iš tolo atsakė. – O tu savo obuolmušių nesurasi, jeigu neišsižadėsi Jurgos.

– Tai tau, šunsnuki, negana, kad mano arklius pavogei, nori dar, kad ir savo mergos dėl tavęs išsižadėčiau? Palauk tu man, tuojau gausi, ko norėjai! – puolė Girdvainis, norėdamas už pakarpos nučiupti akiplėšą, bet čiupo ir, rodos, sučiupo, tik pasižiūri – tuščia sauja, tarsi vandenį būtų griebęs.

– Cha – cha, i – cha – cha! – nusikvatojo ir nusižvengė kažkas Girdvainiui tiesiai į akis ir sako: – Prarasi savo obuolmušius ir savo nuotaką, o paskui, visko netekęs, ir pats pasikarsi.

– Prakeikimas! Kas gi čia dabar? – krūptelėjo Girdvainis, ir pirmą kartą pats kryžkelėje nusigando. – Negi taip ir bus, kaip jis pasakė?

Atsikvošėjęs Gridvainis suprato, kad čia ne kas kitas buvo, tiktai velnias, kuris jį vedžioja ir klaidina. Staiga Girdvainio galvoje prašvito, ir jam paaiškėjo, kodėl jis visur girdi savo obuolmušių žvengimą ir niekur jų nesuranda.

Tai dabar, kai vėl tolumoje pasigirdo žvengimas, Girdvainis užsikimšo ausis, kad nieko negirdėtų, ir nuėjo tiesiai per laukus, nežiūrėdamas, kur eina.

Ar ne vistiek dabar buvo Girdvainiui kur eiti?

XXIV dalis

93 psl.

Girdvainio arkliai, kai pavogė juos, susidėjęs su velniu, arkliavagis Raupys tą nelaimingą užsakų rytą, pateko į sunkią nevalią. Pardavė juos javų pirkliams, kurie veždavo javus iš Lietuvos į Prūsus.

Nuo pat rudens, kada pavogė juos, per visą žiemą Girdvainio arkliai vežiojo biauriais išmaltais keliais sunkiai prikrautus javų vežimus ir prarado visą savo eiklumą bei pavirto tikrais nuvarytais darbo kuinais.

Žiaurūs vežikai negailestingai varė arklius dieną ir naktį be pasigailėjimo, godūs pirkliai skubino išvežti javus prieš pavasario atolaidį ir taip nuvarė Girdvainio obuolmušius, kad jų net pats Girdvainis, nors ir būtų sutikęs, jokiu būdu nebūtų pažinęs.

Juos pažino tiktai Girdvainio piršlys, Daugnorų kaimo skerdžius Anupras Visgirda, kuris, nors viena akim neprimatė ir viena ausim neprigirdėjo, bet puikiai suprato gyvulių kalbą. Tiktai iš kalbos ir pažino jis Girdvainio arklius.

Prieš pat pavasario atolaidį, grįždamas iš Baltaragio malūno, ėjo Anupras keliu, kurio kryžkelėje buvo Gaidžgalės karčiama, ir pamatė atvažiuojant sunkiai prikrautą vežimą, kurį tempė iš paskutinių jėgų dviejų arklių grobai, plakdami šonais.

Daug buvo matęs Anupras ant to kelio, – kelias ėjo iš Lietuvos į Prūsus, – nuvarytų arklių, bet tokius parbaigtus kuinus pirmą kartą sutiko. Kai vežimas arčiau privažiavo, Anuprui pasirodė, kad jis tuos arklius buvo kažkada matęs, tiktai negalėjo prisiminti, kur ir kada.

Tada išgirdo Anupras savo priekurčia ausimi, kaip vienas arklys antram tarė:

– Ne, – sako visiškai parbaigtas arklys. – Nieko nebus. Neišvaduos mus Girdvainis iš verguvės. Krisiu privažiavęs Gaidžgalę.

– Palauk, – sako antrasis, vos atgaudamas kvapą. – Gal netoli mūsų išvadavimas. Pirmą kartą, kai patekome į verguvę, važiuojame gimtuoju vieškeliu. Gal sutiksime Girdvainį, ir jis mus išvaduos.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.

Rašiniui: Kaltė

2. Kodėl arkliavagis Raupys žūva būtent Girdvainio žirgo odoje?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Sudarydamas sutartį pavogti Girdvainio arklius, Pinčukas perspėjo Raupį neįlįsti į tuos arklius pro pasturgalį, nes tada jis pražūsiąs su visa savo dūšia. Raupys tai palaikė kvailu pokštu ir pamiršo. Vejamas vyrų, jis Šešelgos patarimu įlenda į stadaloje padžiautą Girdvainio odą kaip tik pro uždraustą vietą. Šešelga, užveržus jam kilpą ant kaklo, jį išduoda, o vyrai užsiuva arkliavagį odoje ir užmuša. Kaip pasakose, sulaužytas draudimas atneša pražūtį, o pavogti žirgai tampa vagies kapu.

Rašiniui: Kaltė

3. Kaip po nelaimingų užsakų Jurgos širdyje grumiasi meilė ir išdidumas?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Girdvainiui išbėgus paskui žirgus, Jurga susivaldo ir iš zakristijos išeina iškėlusi galvą, o namie tris savaites verkia laukdama. Paskui ji sako tėvui, kad jai nereikia jaunikio, kuris dėl arklių ją pametė. Kai Anupras prašo jos surasti Girdvainį ir savo meile jį išgelbėti, ji atsako „Niekados!“. Vis dėlto ji jo laukia ir sapnuoja. Pasakotojas sako, kad jos širdyje pakaitomis viršų ima meilė ir neapykanta, nuolankumas ir išdidumas. Paskutinę naktį ji išbėga paskui Girdvainio šešėlį, bet jau per vėlu.

Rašiniui: MeilėIšdidumas

4. Ką Anupras išgirsta nualintus kalbant prie Gaidžgalės?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Likimas

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.