Baltaragio malūnas93-94 psl. · apie 5 min.
XXIV dalis66% kūrinio
93 psl.

Girdvainio arkliai, kai pavogė juos, susidėjęs su velniu, arkliavagis Raupys tą nelaimingą užsakų rytą, pateko į sunkią nevalią. Pardavė juos javų pirkliams, kurie veždavo javus iš Lietuvos į Prūsus.

Nuo pat rudens, kada pavogė juos, per visą žiemą Girdvainio arkliai vežiojo biauriais išmaltais keliais sunkiai prikrautus javų vežimus ir prarado visą savo eiklumą bei pavirto tikrais nuvarytais darbo kuinais.

Žiaurūs vežikai negailestingai varė arklius dieną ir naktį be pasigailėjimo, godūs pirkliai skubino išvežti javus prieš pavasario atolaidį ir taip nuvarė Girdvainio obuolmušius, kad jų net pats Girdvainis, nors ir būtų sutikęs, jokiu būdu nebūtų pažinęs.

Juos pažino tiktai Girdvainio piršlys, Daugnorų kaimo skerdžius Anupras Visgirda, kuris, nors viena akim neprimatė ir viena ausim neprigirdėjo, bet puikiai suprato gyvulių kalbą. Tiktai iš kalbos ir pažino jis Girdvainio arklius.

Prieš pat pavasario atolaidį, grįždamas iš Baltaragio malūno, ėjo Anupras keliu, kurio kryžkelėje buvo Gaidžgalės karčiama, ir pamatė atvažiuojant sunkiai prikrautą vežimą, kurį tempė iš paskutinių jėgų dviejų arklių grobai, plakdami šonais.

Daug buvo matęs Anupras ant to kelio, – kelias ėjo iš Lietuvos į Prūsus, – nuvarytų arklių, bet tokius parbaigtus kuinus pirmą kartą sutiko. Kai vežimas arčiau privažiavo, Anuprui pasirodė, kad jis tuos arklius buvo kažkada matęs, tiktai negalėjo prisiminti, kur ir kada.

Tada išgirdo Anupras savo priekurčia ausimi, kaip vienas arklys antram tarė:

– Ne, – sako visiškai parbaigtas arklys. – Nieko nebus. Neišvaduos mus Girdvainis iš verguvės. Krisiu privažiavęs Gaidžgalę.

– Palauk, – sako antrasis, vos atgaudamas kvapą. – Gal netoli mūsų išvadavimas. Pirmą kartą, kai patekome į verguvę, važiuojame gimtuoju vieškeliu. Gal sutiksime Girdvainį, ir jis mus išvaduos.

94 psl.

– Kas iš to, – sako pirmasis, – jei ir sutiksime, ar pažins jis mus? Mudu net žvengti užmiršome.

– Tiesą sakai, – atsiduso antrasis.

Toliau tylėdami tempė arkliai vežimą, panarinę galvas ir mušdamiesi iš paskutinių jėgų.

– O aš svajojau! – sustojo pirmasis arklys. – Kaip vėjas ant sparnų nešiu savo jaunąjį su nuotaka.

– O kas dabar jį nuneš? – atsiduso antrasis ir taip pat sustojo.

Sustojus vežimui, pabudo snaudęs vežikas ir šmėkštelėjo su botagu:

– No, lupynos! Ar jau stipti tariatės?

Botagas sušvilpė, sukruvindamas nučaižytus arklių šonus. Arkliai pasimuistė bejėgiškai vietoje, bet vežimas nesujudėjo.

Botagas vėl sušvilpė apie arklių galvas ir krito su keiksmais:

– No, skūros! Ar jau rakalį sapnuojate? Nereiks nei rakalio, gyviems skūrą nulupsiu.

Taip niekinami ir botagu čaižomi arkliai šoko paskutinėmis jėgomis, bet čia pat ir suklupo. Pirmasis arklys, kol pribėgo Anupras, išsitiesė viduryje kelio ir kojas pakratė.

Gaila pasidarė Anuprui arklio, kad jis net ašarą atbula ranka nubraukė.

– Kokį arklį pražudei? – su priekaištu atsigrįžo į vežiką.

Tas suniuręs nulipo nuo kazlų ir piktai burbtelėjo:

– Koks čia arklys? Dvėseliena, o ne arklys. Tokiais arkliais tiktai pragare velniam jodinėti, o ne javus vežioti į Prūsus.

– Bet kokie buvo šitie arkliai, kad tu žinotum! – atsiduso Anupras. – Žaibas, o ne arkliai. Tas, kuris juos turėjo, dar ir šiandien jų ieško lyg galvos netekęs.

– Dabar nebent pragare juos suras, – abejingai atsakė vežikas. – Aš pats prasikeikiau ir juos prakeikiau su jais važinėdamas. Gerai dar, kad prie Gaidžgalės karčiamos susiprato nudvėsti. Tas velnio bajorpalaikis Šešelga gal turės naujai vogtų arklių pamainą.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.

Rašiniui: Kaltė

2. Kodėl arkliavagis Raupys žūva būtent Girdvainio žirgo odoje?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Sudarydamas sutartį pavogti Girdvainio arklius, Pinčukas perspėjo Raupį neįlįsti į tuos arklius pro pasturgalį, nes tada jis pražūsiąs su visa savo dūšia. Raupys tai palaikė kvailu pokštu ir pamiršo. Vejamas vyrų, jis Šešelgos patarimu įlenda į stadaloje padžiautą Girdvainio odą kaip tik pro uždraustą vietą. Šešelga, užveržus jam kilpą ant kaklo, jį išduoda, o vyrai užsiuva arkliavagį odoje ir užmuša. Kaip pasakose, sulaužytas draudimas atneša pražūtį, o pavogti žirgai tampa vagies kapu.

Rašiniui: Kaltė

3. Kaip po nelaimingų užsakų Jurgos širdyje grumiasi meilė ir išdidumas?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Girdvainiui išbėgus paskui žirgus, Jurga susivaldo ir iš zakristijos išeina iškėlusi galvą, o namie tris savaites verkia laukdama. Paskui ji sako tėvui, kad jai nereikia jaunikio, kuris dėl arklių ją pametė. Kai Anupras prašo jos surasti Girdvainį ir savo meile jį išgelbėti, ji atsako „Niekados!“. Vis dėlto ji jo laukia ir sapnuoja. Pasakotojas sako, kad jos širdyje pakaitomis viršų ima meilė ir neapykanta, nuolankumas ir išdidumas. Paskutinę naktį ji išbėga paskui Girdvainio šešėlį, bet jau per vėlu.

Rašiniui: MeilėIšdidumas

4. Ką Anupras išgirsta nualintus kalbant prie Gaidžgalės?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Likimas

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.