Baltaragio malūnas94-96 psl. · apie 5 min.
XXIV dalis67% kūrinio
94 psl.

– Kas iš to, – sako pirmasis, – jei ir sutiksime, ar pažins jis mus? Mudu net žvengti užmiršome.

– Tiesą sakai, – atsiduso antrasis.

Toliau tylėdami tempė arkliai vežimą, panarinę galvas ir mušdamiesi iš paskutinių jėgų.

– O aš svajojau! – sustojo pirmasis arklys. – Kaip vėjas ant sparnų nešiu savo jaunąjį su nuotaka.

– O kas dabar jį nuneš? – atsiduso antrasis ir taip pat sustojo.

Sustojus vežimui, pabudo snaudęs vežikas ir šmėkštelėjo su botagu:

– No, lupynos! Ar jau stipti tariatės?

Botagas sušvilpė, sukruvindamas nučaižytus arklių šonus. Arkliai pasimuistė bejėgiškai vietoje, bet vežimas nesujudėjo.

Botagas vėl sušvilpė apie arklių galvas ir krito su keiksmais:

– No, skūros! Ar jau rakalį sapnuojate? Nereiks nei rakalio, gyviems skūrą nulupsiu.

Taip niekinami ir botagu čaižomi arkliai šoko paskutinėmis jėgomis, bet čia pat ir suklupo. Pirmasis arklys, kol pribėgo Anupras, išsitiesė viduryje kelio ir kojas pakratė.

Gaila pasidarė Anuprui arklio, kad jis net ašarą atbula ranka nubraukė.

– Kokį arklį pražudei? – su priekaištu atsigrįžo į vežiką.

Tas suniuręs nulipo nuo kazlų ir piktai burbtelėjo:

– Koks čia arklys? Dvėseliena, o ne arklys. Tokiais arkliais tiktai pragare velniam jodinėti, o ne javus vežioti į Prūsus.

– Bet kokie buvo šitie arkliai, kad tu žinotum! – atsiduso Anupras. – Žaibas, o ne arkliai. Tas, kuris juos turėjo, dar ir šiandien jų ieško lyg galvos netekęs.

– Dabar nebent pragare juos suras, – abejingai atsakė vežikas. – Aš pats prasikeikiau ir juos prakeikiau su jais važinėdamas. Gerai dar, kad prie Gaidžgalės karčiamos susiprato nudvėsti. Tas velnio bajorpalaikis Šešelga gal turės naujai vogtų arklių pamainą.

95 psl.

Keikdamasis vežikas nuėjo į smuklę, o Anupras liko vienas prie kritusio arklio ir šalia jo stovinčio su panarinusia galva nelaimės draugo, antrojo Girdvainio obuolmušio.

Paglostė Anupras nusiminusią arklio galvą, pažiūrėjo į kritusio sustingusias akis, atsiduso ir tarė:

– Toks gyvenimas!

Pastovėjo valandėlę lyg šermenyse, kažką sunkiai galvodamas, dar kartą atsiduso ir pamažėle nuėjo.

Vežikas grįžo po kurio laiko iš karčiamos su Šešelga ir atsivedė porą naujai Raupio pavogtų arklių. Įsikinkė tuos arklius į briką ir nuvažiavo toliau į Prūsus.

Šešelgai liko vienas nudvėsęs arklys, o kitas vos pavelkąs kojas. Pašaukęs rakalį, pasmaugė ir likusį arklį ir abiem nulupo kailius.

Taip Šešelgai teko tai, kas liko iš Raupio pavogtų Girdvainio obuolmušių žirgų.

Bet neilgai ir tuo jis džiaugėsi.

XXV dalis

96 psl.

Baltaragio malūne ir namuose po Anupro atsilankymo dar tyliau ir nykiau pasidarė. Duktė ir tėvas vengė vienas su kitu susitikti, tarsi bijodami prakalbėti ir paliesti neužgijusią žaizdą. Kiekvienas stengėsi dirbti savo darbą ir nesipainioti po akimis.

O pavasariniai vėjai jau pradėjo švilpti apie pakraiges ir pro apleisto malūno sparnus. Nesikęsdamas Baltaragis mėgino taisyti malūną, bet kažkaip nesisekė, sprūdo viskas iš rankų, ką paims, – ne tie jau metai buvo, spartos trūko, be to, slėgė kažkoks beviltiškumas, tarsi pasaulio galas artėtų, ir čia – daryk ką nedaręs, vistiek nieko nepadarysi. Tai ir tuščios buvo visos pastangos prikelti malūną iš numirusių. Jis kaip stūksojo, taip ir pasiliko, lyg šmėkla, savo nykumu keldamas kažkokį šiurpulingą nujautimą.

Jurga, prisiminusi kitus pavasarius, buvo apsimetusi stakles drobes austi, bet irgi kažkaip viskas nesisekė, nuolatos trūko gijos, sprūdo šaudyklė, tarsi iš atgrubusių rankų, ir staklės nebe taip linksmai skambėjo kaip kitais pavasariais. Sudundės vieną kitą kartą ir nutyla, lyg užspringusios, nes audėja pati su savimi ginčijosi ir negalėjo susitarti su savo širdimi. Tai dažniausiai apsikniaubusi ant staklių arba pravirkdavo nesulaikomomis ašaromis, arba atsirėmusi sustingdavo, užsisvajodama ir pati nežinodama ką galvoja.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.

Rašiniui: Kaltė

2. Kodėl arkliavagis Raupys žūva būtent Girdvainio žirgo odoje?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Sudarydamas sutartį pavogti Girdvainio arklius, Pinčukas perspėjo Raupį neįlįsti į tuos arklius pro pasturgalį, nes tada jis pražūsiąs su visa savo dūšia. Raupys tai palaikė kvailu pokštu ir pamiršo. Vejamas vyrų, jis Šešelgos patarimu įlenda į stadaloje padžiautą Girdvainio odą kaip tik pro uždraustą vietą. Šešelga, užveržus jam kilpą ant kaklo, jį išduoda, o vyrai užsiuva arkliavagį odoje ir užmuša. Kaip pasakose, sulaužytas draudimas atneša pražūtį, o pavogti žirgai tampa vagies kapu.

Rašiniui: Kaltė

3. Kaip po nelaimingų užsakų Jurgos širdyje grumiasi meilė ir išdidumas?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Girdvainiui išbėgus paskui žirgus, Jurga susivaldo ir iš zakristijos išeina iškėlusi galvą, o namie tris savaites verkia laukdama. Paskui ji sako tėvui, kad jai nereikia jaunikio, kuris dėl arklių ją pametė. Kai Anupras prašo jos surasti Girdvainį ir savo meile jį išgelbėti, ji atsako „Niekados!“. Vis dėlto ji jo laukia ir sapnuoja. Pasakotojas sako, kad jos širdyje pakaitomis viršų ima meilė ir neapykanta, nuolankumas ir išdidumas. Paskutinę naktį ji išbėga paskui Girdvainio šešėlį, bet jau per vėlu.

Rašiniui: MeilėIšdidumas

4. Ką Anupras išgirsta nualintus kalbant prie Gaidžgalės?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Likimas

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.