Baltaragio malūnas95-96 psl. · apie 5 min.
XXIV dalis67% kūrinio
95 psl.

Keikdamasis vežikas nuėjo į smuklę, o Anupras liko vienas prie kritusio arklio ir šalia jo stovinčio su panarinusia galva nelaimės draugo, antrojo Girdvainio obuolmušio.

Paglostė Anupras nusiminusią arklio galvą, pažiūrėjo į kritusio sustingusias akis, atsiduso ir tarė:

– Toks gyvenimas!

Pastovėjo valandėlę lyg šermenyse, kažką sunkiai galvodamas, dar kartą atsiduso ir pamažėle nuėjo.

Vežikas grįžo po kurio laiko iš karčiamos su Šešelga ir atsivedė porą naujai Raupio pavogtų arklių. Įsikinkė tuos arklius į briką ir nuvažiavo toliau į Prūsus.

Šešelgai liko vienas nudvėsęs arklys, o kitas vos pavelkąs kojas. Pašaukęs rakalį, pasmaugė ir likusį arklį ir abiem nulupo kailius.

Taip Šešelgai teko tai, kas liko iš Raupio pavogtų Girdvainio obuolmušių žirgų.

Bet neilgai ir tuo jis džiaugėsi.

XXV dalis

96 psl.

Baltaragio malūne ir namuose po Anupro atsilankymo dar tyliau ir nykiau pasidarė. Duktė ir tėvas vengė vienas su kitu susitikti, tarsi bijodami prakalbėti ir paliesti neužgijusią žaizdą. Kiekvienas stengėsi dirbti savo darbą ir nesipainioti po akimis.

O pavasariniai vėjai jau pradėjo švilpti apie pakraiges ir pro apleisto malūno sparnus. Nesikęsdamas Baltaragis mėgino taisyti malūną, bet kažkaip nesisekė, sprūdo viskas iš rankų, ką paims, – ne tie jau metai buvo, spartos trūko, be to, slėgė kažkoks beviltiškumas, tarsi pasaulio galas artėtų, ir čia – daryk ką nedaręs, vistiek nieko nepadarysi. Tai ir tuščios buvo visos pastangos prikelti malūną iš numirusių. Jis kaip stūksojo, taip ir pasiliko, lyg šmėkla, savo nykumu keldamas kažkokį šiurpulingą nujautimą.

Jurga, prisiminusi kitus pavasarius, buvo apsimetusi stakles drobes austi, bet irgi kažkaip viskas nesisekė, nuolatos trūko gijos, sprūdo šaudyklė, tarsi iš atgrubusių rankų, ir staklės nebe taip linksmai skambėjo kaip kitais pavasariais. Sudundės vieną kitą kartą ir nutyla, lyg užspringusios, nes audėja pati su savimi ginčijosi ir negalėjo susitarti su savo širdimi. Tai dažniausiai apsikniaubusi ant staklių arba pravirkdavo nesulaikomomis ašaromis, arba atsirėmusi sustingdavo, užsisvajodama ir pati nežinodama ką galvoja.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.

Rašiniui: Kaltė

2. Kodėl arkliavagis Raupys žūva būtent Girdvainio žirgo odoje?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Sudarydamas sutartį pavogti Girdvainio arklius, Pinčukas perspėjo Raupį neįlįsti į tuos arklius pro pasturgalį, nes tada jis pražūsiąs su visa savo dūšia. Raupys tai palaikė kvailu pokštu ir pamiršo. Vejamas vyrų, jis Šešelgos patarimu įlenda į stadaloje padžiautą Girdvainio odą kaip tik pro uždraustą vietą. Šešelga, užveržus jam kilpą ant kaklo, jį išduoda, o vyrai užsiuva arkliavagį odoje ir užmuša. Kaip pasakose, sulaužytas draudimas atneša pražūtį, o pavogti žirgai tampa vagies kapu.

Rašiniui: Kaltė

3. Kaip po nelaimingų užsakų Jurgos širdyje grumiasi meilė ir išdidumas?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Girdvainiui išbėgus paskui žirgus, Jurga susivaldo ir iš zakristijos išeina iškėlusi galvą, o namie tris savaites verkia laukdama. Paskui ji sako tėvui, kad jai nereikia jaunikio, kuris dėl arklių ją pametė. Kai Anupras prašo jos surasti Girdvainį ir savo meile jį išgelbėti, ji atsako „Niekados!“. Vis dėlto ji jo laukia ir sapnuoja. Pasakotojas sako, kad jos širdyje pakaitomis viršų ima meilė ir neapykanta, nuolankumas ir išdidumas. Paskutinę naktį ji išbėga paskui Girdvainio šešėlį, bet jau per vėlu.

Rašiniui: MeilėIšdidumas

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.