Baltaragio malūnas96-97 psl. · apie 5 min.
XXV dalis68% kūrinio
96 psl.

Baltaragio malūne ir namuose po Anupro atsilankymo dar tyliau ir nykiau pasidarė. Duktė ir tėvas vengė vienas su kitu susitikti, tarsi bijodami prakalbėti ir paliesti neužgijusią žaizdą. Kiekvienas stengėsi dirbti savo darbą ir nesipainioti po akimis.

O pavasariniai vėjai jau pradėjo švilpti apie pakraiges ir pro apleisto malūno sparnus. Nesikęsdamas Baltaragis mėgino taisyti malūną, bet kažkaip nesisekė, sprūdo viskas iš rankų, ką paims, – ne tie jau metai buvo, spartos trūko, be to, slėgė kažkoks beviltiškumas, tarsi pasaulio galas artėtų, ir čia – daryk ką nedaręs, vistiek nieko nepadarysi. Tai ir tuščios buvo visos pastangos prikelti malūną iš numirusių. Jis kaip stūksojo, taip ir pasiliko, lyg šmėkla, savo nykumu keldamas kažkokį šiurpulingą nujautimą.

Jurga, prisiminusi kitus pavasarius, buvo apsimetusi stakles drobes austi, bet irgi kažkaip viskas nesisekė, nuolatos trūko gijos, sprūdo šaudyklė, tarsi iš atgrubusių rankų, ir staklės nebe taip linksmai skambėjo kaip kitais pavasariais. Sudundės vieną kitą kartą ir nutyla, lyg užspringusios, nes audėja pati su savimi ginčijosi ir negalėjo susitarti su savo širdimi. Tai dažniausiai apsikniaubusi ant staklių arba pravirkdavo nesulaikomomis ašaromis, arba atsirėmusi sustingdavo, užsisvajodama ir pati nežinodama ką galvoja.

97 psl.

Jurga šį pavasarį ne audė, bet pati su savimi grūmėsi visu įsisiūbavusios jaunystės įnirtimu, kol pagaliau jėgų pritrūko ir taip pavargo, tarsi būtų atlikusi didžiausius darbus. O iš tikrųjų nieko neveikė, tiktai slankiojo iš kampo į kampą, pati nuo savęs neturėdama kur dingti. Kartais primaniusi būtų ėjusi nors į pasaulio galą Girdvainio ieškoti, – viską užmirštų, visko išsižadėtų, kad tik jį sutiktų ir pamatytų, bet čia pat kildavo toks kartus apmaudas, pabusdavo ledinis išdidumas, nustelbdamas besiveržiantį meilės jausmą, ir Jurga, nesitverdama ne tik staklėse, bet ir visoje troboje, užsimetusi skarą ant pečių, išbėgdavo į paežerę ir klajodavo pati viena ežero pakrantėmis.

Udruvės ežere kasdien vis daugiau rinkosi vandens, iškeliančio ledą, o Jurgos širdyje vis daugiau prieštaraujančių jausmų, kurie nebegalėjo sutilpti vienoje širdyje ir ją, kaip pavasaris žiemą, sprogdino. Tai Jurga ir nebegalėjo niekur rasti sau vietos ir nusiraminti.

Net Udruvės ežero šlaitai, pakrantės ir pakriūtės, nuo pat vaikystės išbėginėti, nepaguodė Jurgos ir nenuramino, nors jais kasdien dabar klaidžiojo. Tarytum viskas pražuvo, kas buvo miela ir brangu, ji nieko nematė ir nepastebėjo, lyg klaidžiotų sapnuodama atdaromis akimis ir nieko nematytų. Ji visa buvo apimta savęs ir savo išgyvenimų, su kuriais kovojo, grūmėsi ir negalėjo nugalėti. Todėl nieko nematė ir niekas jos negalėjo prablaivyti, nes ta blaivuma galėjo ateiti tiktai iš širdies gelmių, o ta širdis ligi pat padugnių buvo sudrumsta. Tad tuščia buvo ieškoti bent kokio prablaivėjimo, kol širdis nenurimo.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.

Rašiniui: Kaltė

2. Kodėl arkliavagis Raupys žūva būtent Girdvainio žirgo odoje?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Sudarydamas sutartį pavogti Girdvainio arklius, Pinčukas perspėjo Raupį neįlįsti į tuos arklius pro pasturgalį, nes tada jis pražūsiąs su visa savo dūšia. Raupys tai palaikė kvailu pokštu ir pamiršo. Vejamas vyrų, jis Šešelgos patarimu įlenda į stadaloje padžiautą Girdvainio odą kaip tik pro uždraustą vietą. Šešelga, užveržus jam kilpą ant kaklo, jį išduoda, o vyrai užsiuva arkliavagį odoje ir užmuša. Kaip pasakose, sulaužytas draudimas atneša pražūtį, o pavogti žirgai tampa vagies kapu.

Rašiniui: Kaltė

3. Kaip po nelaimingų užsakų Jurgos širdyje grumiasi meilė ir išdidumas?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Girdvainiui išbėgus paskui žirgus, Jurga susivaldo ir iš zakristijos išeina iškėlusi galvą, o namie tris savaites verkia laukdama. Paskui ji sako tėvui, kad jai nereikia jaunikio, kuris dėl arklių ją pametė. Kai Anupras prašo jos surasti Girdvainį ir savo meile jį išgelbėti, ji atsako „Niekados!“. Vis dėlto ji jo laukia ir sapnuoja. Pasakotojas sako, kad jos širdyje pakaitomis viršų ima meilė ir neapykanta, nuolankumas ir išdidumas. Paskutinę naktį ji išbėga paskui Girdvainio šešėlį, bet jau per vėlu.

Rašiniui: MeilėIšdidumas

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.