Baltaragio malūnas97-98 psl. · apie 5 min.
XXV dalis69% kūrinio
97 psl.

Jurga šį pavasarį ne audė, bet pati su savimi grūmėsi visu įsisiūbavusios jaunystės įnirtimu, kol pagaliau jėgų pritrūko ir taip pavargo, tarsi būtų atlikusi didžiausius darbus. O iš tikrųjų nieko neveikė, tiktai slankiojo iš kampo į kampą, pati nuo savęs neturėdama kur dingti. Kartais primaniusi būtų ėjusi nors į pasaulio galą Girdvainio ieškoti, – viską užmirštų, visko išsižadėtų, kad tik jį sutiktų ir pamatytų, bet čia pat kildavo toks kartus apmaudas, pabusdavo ledinis išdidumas, nustelbdamas besiveržiantį meilės jausmą, ir Jurga, nesitverdama ne tik staklėse, bet ir visoje troboje, užsimetusi skarą ant pečių, išbėgdavo į paežerę ir klajodavo pati viena ežero pakrantėmis.

Udruvės ežere kasdien vis daugiau rinkosi vandens, iškeliančio ledą, o Jurgos širdyje vis daugiau prieštaraujančių jausmų, kurie nebegalėjo sutilpti vienoje širdyje ir ją, kaip pavasaris žiemą, sprogdino. Tai Jurga ir nebegalėjo niekur rasti sau vietos ir nusiraminti.

Net Udruvės ežero šlaitai, pakrantės ir pakriūtės, nuo pat vaikystės išbėginėti, nepaguodė Jurgos ir nenuramino, nors jais kasdien dabar klaidžiojo. Tarytum viskas pražuvo, kas buvo miela ir brangu, ji nieko nematė ir nepastebėjo, lyg klaidžiotų sapnuodama atdaromis akimis ir nieko nematytų. Ji visa buvo apimta savęs ir savo išgyvenimų, su kuriais kovojo, grūmėsi ir negalėjo nugalėti. Todėl nieko nematė ir niekas jos negalėjo prablaivyti, nes ta blaivuma galėjo ateiti tiktai iš širdies gelmių, o ta širdis ligi pat padugnių buvo sudrumsta. Tad tuščia buvo ieškoti bent kokio prablaivėjimo, kol širdis nenurimo.

98 psl.

Jurga, klajodama paežere, negalėdama pati su savimi susitarti, savo nelaimę išverkdavo paežerės vėjams, ir jie blaškydavo po pakrantes apleistos nuotakos meilės žodžius, keiksmus, ašaras ir beprotišką juoką. Bet nei ašaros, nei pikti žodžiai, nei juokas nieko negalėjo padėti, nes Jurga nepajėgė susitvarkyti su savo širdimi, kurioje grūmėsi lygiai stiprūs priešingi jausmai ir aistros. Meilė ir neapykanta, atlaidumas ir užsispyrimas, nuolankumas ir išdidumas, pasiilgimas ir atsisakymas: vieną mirksnį – vienas, kitą mirksnį – kitas jausmas paimdavo viršų, ir Jurga, ta linksmoji, ta išdidžioji Jurga klupdavo nepakeldama to įaudrinto savo širdies bangavimo.

Ir tada, kai buvo atėjęs Anupras, vieną mirksnį būtų bėgusi ištiestomis rankomis pasitikti Girdvainio, kad tik būtų žinojusi, kur jį surasti. Bet čia pat sukilo šaltas, bejausmis išdidumas, kad būtų jį išvijusi, jeigu jis būtų duris pravėręs. Tai ir atsakymas Anuprui buvo tiktai viena iš kylančių ir nusileidžiančių bangų, kurios visą laiką siautė Jurgos širdyje.

Taip ilgiau negalėjo gyventi Jurga ir laukė – visa širdimi laukė – kad kažkas atsitiktų, vistiek – kas, kad tiktai nurimtų tas padūkęs bangavimas ir nereiktų taip žiauriai ir beviltiškai grumtis pačiai su savimi.

Tai laukė dabar Jurga pati nežinodama ko. Ir jau ne Girdvainio, – nujautė širdis, kad jo niekada daugiau nebepamatys, – ne savo vestuvių, kurios su praeitos žiemos pūgos sūkuriais pražuvo, bet kažko niauraus, neišvengiamo, kas turi įvykti ir ją išvaduoti iš nepakeliamos kančios.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.

Rašiniui: Kaltė

2. Kodėl arkliavagis Raupys žūva būtent Girdvainio žirgo odoje?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Sudarydamas sutartį pavogti Girdvainio arklius, Pinčukas perspėjo Raupį neįlįsti į tuos arklius pro pasturgalį, nes tada jis pražūsiąs su visa savo dūšia. Raupys tai palaikė kvailu pokštu ir pamiršo. Vejamas vyrų, jis Šešelgos patarimu įlenda į stadaloje padžiautą Girdvainio odą kaip tik pro uždraustą vietą. Šešelga, užveržus jam kilpą ant kaklo, jį išduoda, o vyrai užsiuva arkliavagį odoje ir užmuša. Kaip pasakose, sulaužytas draudimas atneša pražūtį, o pavogti žirgai tampa vagies kapu.

Rašiniui: Kaltė

3. Kaip po nelaimingų užsakų Jurgos širdyje grumiasi meilė ir išdidumas?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Girdvainiui išbėgus paskui žirgus, Jurga susivaldo ir iš zakristijos išeina iškėlusi galvą, o namie tris savaites verkia laukdama. Paskui ji sako tėvui, kad jai nereikia jaunikio, kuris dėl arklių ją pametė. Kai Anupras prašo jos surasti Girdvainį ir savo meile jį išgelbėti, ji atsako „Niekados!“. Vis dėlto ji jo laukia ir sapnuoja. Pasakotojas sako, kad jos širdyje pakaitomis viršų ima meilė ir neapykanta, nuolankumas ir išdidumas. Paskutinę naktį ji išbėga paskui Girdvainio šešėlį, bet jau per vėlu.

Rašiniui: MeilėIšdidumas

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.