Jurga, klajodama paežere, negalėdama pati su savimi susitarti, savo nelaimę išverkdavo paežerės vėjams, ir jie blaškydavo po pakrantes apleistos nuotakos meilės žodžius, keiksmus, ašaras ir beprotišką juoką. Bet nei ašaros, nei pikti žodžiai, nei juokas nieko negalėjo padėti, nes Jurga nepajėgė susitvarkyti su savo širdimi, kurioje grūmėsi lygiai stiprūs priešingi jausmai ir aistros. Meilė ir neapykanta, atlaidumas ir užsispyrimas, nuolankumas ir išdidumas, pasiilgimas ir atsisakymas: vieną mirksnį – vienas, kitą mirksnį – kitas jausmas paimdavo viršų, ir Jurga, ta linksmoji, ta išdidžioji Jurga klupdavo nepakeldama to įaudrinto savo širdies bangavimo.
Ir tada, kai buvo atėjęs Anupras, vieną mirksnį būtų bėgusi ištiestomis rankomis pasitikti Girdvainio, kad tik būtų žinojusi, kur jį surasti. Bet čia pat sukilo šaltas, bejausmis išdidumas, kad būtų jį išvijusi, jeigu jis būtų duris pravėręs. Tai ir atsakymas Anuprui buvo tiktai viena iš kylančių ir nusileidžiančių bangų, kurios visą laiką siautė Jurgos širdyje.
Taip ilgiau negalėjo gyventi Jurga ir laukė – visa širdimi laukė – kad kažkas atsitiktų, vistiek – kas, kad tiktai nurimtų tas padūkęs bangavimas ir nereiktų taip žiauriai ir beviltiškai grumtis pačiai su savimi.
Tai laukė dabar Jurga pati nežinodama ko. Ir jau ne Girdvainio, – nujautė širdis, kad jo niekada daugiau nebepamatys, – ne savo vestuvių, kurios su praeitos žiemos pūgos sūkuriais pražuvo, bet kažko niauraus, neišvengiamo, kas turi įvykti ir ją išvaduoti iš nepakeliamos kančios.
Ir tas nežinomas laukiamasis, rodos, su pavasario vėjais lėkė, su pirmais upeliais skubėjo. Ir kitą vakarą, išėjus Anuprui, kai tėvas su dukra vienu du atsisėdo už stalo vakarienės, apleistame malūne suūkė pelėda, tėvas su dukra, lyg kažką nujausdami, pasižiūrėjo vienas į kitą ir šaukštus padėjo ant stalo.
– Jau, – pasakė duktė, visa išbaldama, kaip drobė.
– Kas? – nutirpo tėvas, žiūrėdamas į dukrą ir įsiklausydamas.
Pelėda vėl suūkė, tarsi raudodama, tarsi kvatodama, kad nežinia buvo ko laukti – vestuvių ar šermenų. Bent taip seni žmonės kalba: pelėda kvatoja – lauk vestuvių, pelėda rauda – lauk šermenų. Bet nei tėvas, nei duktė nelaukė nei vienų, nei kitų. Jie abudu laukė kažko kito, o ko – patys nežinojo.
Tad žiūrėjo vienas į kitą, tarytum norėdami kažką išskaityti vienas kito išblyškusiame veide ir sustingusiose akyse. Klaikus nujautimas kaip siaubas sukaustė krūtinę, ir kažko neišvengiamo laukimas sustingdė visus sąnarius.
Nesikęsdamas tėvas pakilo eiti į kiemą pažiūrėti, kas čia atsitiko ir kur ta pelėda ūkia, bet duktė, apimta klaikios išgąsties, įsikabino tėvui į rankovę ir neišleido.
– Neik, tėveli, neik, – maldavo. – Kas bus – tebūnie.
Tėvas su gailesčiu paglostė dukters galvą, ir ji prisiglaudė prie tėvo krūtinės, visa virpėdama. Bet nespėjo nurimti, kai jau ne malūne, bet čia pat po langais – pelėda ne pelėda, o kažkas kitas – baisiai nusikvatojo ir nuskrido.
Tada krūptelėjusi Jurga atšoko nuo tėvo ir suspigo nesavu balsu. Ji pajuto, tarsi būtų prisilietusios ją kažkieno šaltos rankos ir plėšusios nuo tėvo. Čia pat ji susmuko be žado ant išsigandusio tėvo rankų.
Paskui per visą naktį kliedėjo Jurga. Tėvas nei žingsnio neatsitraukė nuo jos lovos, nesumesdamas akių. Ji visą laiką blaškėsi be sąmonės su kažkuo sunkiai kovodama.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.
Rašiniui: Kaltė
2. Kodėl arkliavagis Raupys žūva būtent Girdvainio žirgo odoje?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Sudarydamas sutartį pavogti Girdvainio arklius, Pinčukas perspėjo Raupį neįlįsti į tuos arklius pro pasturgalį, nes tada jis pražūsiąs su visa savo dūšia. Raupys tai palaikė kvailu pokštu ir pamiršo. Vejamas vyrų, jis Šešelgos patarimu įlenda į stadaloje padžiautą Girdvainio odą kaip tik pro uždraustą vietą. Šešelga, užveržus jam kilpą ant kaklo, jį išduoda, o vyrai užsiuva arkliavagį odoje ir užmuša. Kaip pasakose, sulaužytas draudimas atneša pražūtį, o pavogti žirgai tampa vagies kapu.
Rašiniui: Kaltė
3. Kaip po nelaimingų užsakų Jurgos širdyje grumiasi meilė ir išdidumas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Girdvainiui išbėgus paskui žirgus, Jurga susivaldo ir iš zakristijos išeina iškėlusi galvą, o namie tris savaites verkia laukdama. Paskui ji sako tėvui, kad jai nereikia jaunikio, kuris dėl arklių ją pametė. Kai Anupras prašo jos surasti Girdvainį ir savo meile jį išgelbėti, ji atsako „Niekados!“. Vis dėlto ji jo laukia ir sapnuoja. Pasakotojas sako, kad jos širdyje pakaitomis viršų ima meilė ir neapykanta, nuolankumas ir išdidumas. Paskutinę naktį ji išbėga paskui Girdvainio šešėlį, bet jau per vėlu.
Rašiniui: MeilėIšdidumas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.