Misiulis tuoj pasirengė, ne tiek Jankelio įprašytas, kiek užgautos savimylos spiriamas ir noro parodyti kaimiečiams, kad jis kažką gali, net su pristavu pasivaržyti – pasirengė ir nuvažiavo Vilniun. Sako, ten pabuvojo net pas patį gubernatorių, atsilankė ir Trakuose pas „isprauninką“ ir, namo sugrįžęs, sukvietė valsčiun bendruomenės – „obščestvos“ – sueigą, arba, kaip tuomet žmonės sakydavo, – „schodą“– ir ten visi vienu balsu nutarė, kad žydas Jankelis, kaipo kalvis, kaimui reikalingas ir patogus, todel prašo jį būtinai palikti Ramūnuose, kaip kad iki šiol jis ir jo tėvas ten gyveno.

Jankelis pasiliko. Gal iš čia ir atsirado jo susidraugavimas su Misiuliu. Jankelis buvo dėkingas už išgelbėjimą, o Misiulis pasijuto esąs jo globėjas visiems laikams...

Jankelis iš tikrųjų buvo kaimui reikalingas. Gal ne tiek reikalingas, kiek patogus.

Vidury kaimo dar Jankelio tėvai buvo išnuomoję daržą, pasistatę namą, tvartą ir kluonelį. Už kaimo, kiek atokiau nuo trobesių, Jankelis turėjo kalvę.

Ūkis jo buvo nedidelis – laikė arklį ir vieną karvę. Nors pats nei sėjo, nei arė, nei pjovė, nei šienavo, bet arklys ir karvė alkani tvarte nestovėdavo, jų ėdžios tuščios nebūdavo. Ir kluonelis vėlyvo rudens ir žiemos metu tuščiomis šalinėmis nesišaipė – reikalingo gyvuliams pašaro gaudavo iš ūkininkų už vasaros metu atliekamus darbus.