Tuo ir patogu buvo turėti savo kaime kalvį, kad vasaros darbams ar pjautuvus išdantinti, ar pripuolamai šienapjūtės metu nutrauktą dalgę suvirinti, ar perdžiūvusius vasaros kaitroje ratus naujai aptraukti, suveržti, ar noragus sulopyti, pasmailinti, nereikėjo gaišti dienos – darbas buvo atliekamas čia pat, skubiai, kai reikalas yra, ir sąžiningai, o svarbiausia, kad nereikėjo rūpintis skatiku: Jankelis palauks, kol suims javus kluonuosna, apsikuls – sumokės tada jam už visus darbus javais, šienu, šiaudais ir kitu pašaru, o ne grynu pinigu.

Kurį mažesnį, smulkų darbą Jankelis dažnai atlikdavo be jokio atlyginimo, nemokamai – ką ten už kiekvieną menkniekį skaitysies su kaimynu!..

Vasaros metu Jankelis be darbo nebuvo. Nuo ankstaus ryto iki vakaro skambėjo priekalas, ūžė dumtuvai, taškėjo į visas šalis įkaitintos geležies kibirkštės. Prie kalvės visą laiką stovėjo arkliai, pakinkyti vežimai, sukinėjosi vyrai – ne tik savo sodiečiams dirbo Jankelis, ir iš gretimų kaimų atvažiuodavo ir ateidavo pas jį žmonės su skubiais darbais...

Rudenį ir žiemą, kai kalvėje darbo buvo maža arba ir visai jo nebuvo, Jankelis vertėsi prekyba: supirkinėdavo iš ūkininkų javus, žąsis, teliukus, iš moterų – šerius, vištas, antis, kiaušinius, sviestą, sūrius...

Nereikėjo su Jankeliu tiek derėtis, kiek su kitais supirkinėtojais. Ramūnų vyrai iš patyrimo jau žinojo, kad ir turgun nuvežus brangiau neparduosi, negu kad Jankelis namie siūlo. Nei trankytis, nei vargti pačiam, nei arklio varginti nereikia, nei laiko gaišti – ateina Jankelis svirnan, čia pat atsveria, pinigus sumoka ir savo arkliu išsiveža...