Ar del to lengvėjo Jankeliui gyventi, ar sunkėjo, niekas nežinojo, nes jis niekados nesiskundė savo vargais. Gal gerai, kad mažiau buvo į „silkės uodegą“ pretendentų, bet pats Jankelis ėjo senyn, todel uždirbti skatiką buvo vis sunkiau, o iš svetur nuskridusių vaikų vargu ar galėjo laukti pašalpos.

Savo metu caro valdžios atstovai, pasiremdami kažkokiais „ukazais“, buvo mėginę iškraustyti Jankeli iš kaimo.

Nusigando, nusiminė Jankelis, gavęs įsakymą nešdintis į artimiausią miestelį ar kur kitur. Suvirko, sudejavo visa šeima, sukėlė tokį triukšmą, jog nieko dar nežinoję žmonės pamanė, ar tik ne gaisras kilo pas Jankelį ir subėgo visi teirautis...

Kelias dienas bėgiojo žydas po kaimą, prašydamas užstoti jį.

– Gelbėkite, vyručiai, užtarkite mane! Kur dabar aš krautysiuos su mažais vaikais?..

Vyrai iš pradžių krapštė pakaušius, nežinodami, nei kas jam atsakyti, nei kokiu būdu galėtų jį užtarti.

Gaila žydo, ką ir sakysi, bet negi jų, ūkininkų, valia. Jei jau pats „pristavas“ pareikalavo, kad išsikeltų, matyti, taip ir reikia.

Buvo ir tokių, kurie jau smalsiai žiūrinėjo Jankelio pastatus, galvodami, proga pasinaudojus, pigiau juos nupirkti. Kelios senmergės davatkos išsijuosusios bėgiojo ir džiaugėsi, kad pagaliau „nekrikštas“ išsinešdins iš kaimo.

Bet įsikišo seniūnas Juozas Misiulis. Ypatingo draugiškumo iki šiol Jankeliui jis nebuvo jautęs, tik užsigavo dabar policijos atstovų veiksmais. Kaip čia neužsigausi, jei pristavas ne per jį pasiuntė įsakymą žydui išsikraustyti, ne jam pavedė, bet uriadninkui, jo, seniūno, net neįspėjęs...

Misiulis tuoj pasirengė, ne tiek Jankelio įprašytas, kiek užgautos savimylos spiriamas ir noro parodyti kaimiečiams, kad jis kažką gali, net su pristavu pasivaržyti – pasirengė ir nuvažiavo Vilniun. Sako, ten pabuvojo net pas patį gubernatorių, atsilankė ir Trakuose pas „isprauninką“ ir, namo sugrįžęs, sukvietė valsčiun bendruomenės – „obščestvos“ – sueigą, arba, kaip tuomet žmonės sakydavo, – „schodą“– ir ten visi vienu balsu nutarė, kad žydas Jankelis, kaipo kalvis, kaimui reikalingas ir patogus, todel prašo jį būtinai palikti Ramūnuose, kaip kad iki šiol jis ir jo tėvas ten gyveno.

Jankelis pasiliko. Gal iš čia ir atsirado jo susidraugavimas su Misiuliu. Jankelis buvo dėkingas už išgelbėjimą, o Misiulis pasijuto esąs jo globėjas visiems laikams...

Jankelis iš tikrųjų buvo kaimui reikalingas. Gal ne tiek reikalingas, kiek patogus.

Vidury kaimo dar Jankelio tėvai buvo išnuomoję daržą, pasistatę namą, tvartą ir kluonelį. Už kaimo, kiek atokiau nuo trobesių, Jankelis turėjo kalvę.

Ūkis jo buvo nedidelis – laikė arklį ir vieną karvę. Nors pats nei sėjo, nei arė, nei pjovė, nei šienavo, bet arklys ir karvė alkani tvarte nestovėdavo, jų ėdžios tuščios nebūdavo. Ir kluonelis vėlyvo rudens ir žiemos metu tuščiomis šalinėmis nesišaipė – reikalingo gyvuliams pašaro gaudavo iš ūkininkų už vasaros metu atliekamus darbus.

Tuo ir patogu buvo turėti savo kaime kalvį, kad vasaros darbams ar pjautuvus išdantinti, ar pripuolamai šienapjūtės metu nutrauktą dalgę suvirinti, ar perdžiūvusius vasaros kaitroje ratus naujai aptraukti, suveržti, ar noragus sulopyti, pasmailinti, nereikėjo gaišti dienos – darbas buvo atliekamas čia pat, skubiai, kai reikalas yra, ir sąžiningai, o svarbiausia, kad nereikėjo rūpintis skatiku: Jankelis palauks, kol suims javus kluonuosna, apsikuls – sumokės tada jam už visus darbus javais, šienu, šiaudais ir kitu pašaru, o ne grynu pinigu.

Kurį mažesnį, smulkų darbą Jankelis dažnai atlikdavo be jokio atlyginimo, nemokamai – ką ten už kiekvieną menkniekį skaitysies su kaimynu!..

Vasaros metu Jankelis be darbo nebuvo. Nuo ankstaus ryto iki vakaro skambėjo priekalas, ūžė dumtuvai, taškėjo į visas šalis įkaitintos geležies kibirkštės. Prie kalvės visą laiką stovėjo arkliai, pakinkyti vežimai, sukinėjosi vyrai – ne tik savo sodiečiams dirbo Jankelis, ir iš gretimų kaimų atvažiuodavo ir ateidavo pas jį žmonės su skubiais darbais...

Rudenį ir žiemą, kai kalvėje darbo buvo maža arba ir visai jo nebuvo, Jankelis vertėsi prekyba: supirkinėdavo iš ūkininkų javus, žąsis, teliukus, iš moterų – šerius, vištas, antis, kiaušinius, sviestą, sūrius...

Nereikėjo su Jankeliu tiek derėtis, kiek su kitais supirkinėtojais. Ramūnų vyrai iš patyrimo jau žinojo, kad ir turgun nuvežus brangiau neparduosi, negu kad Jankelis namie siūlo. Nei trankytis, nei vargti pačiam, nei arklio varginti nereikia, nei laiko gaišti – ateina Jankelis svirnan, čia pat atsveria, pinigus sumoka ir savo arkliu išsiveža...