Poteriaudama triūsė aplink pečių ir neramiu žvilgsniu sekė sūnų, kuris, nusiprausęs, nusišluostęs, ties langu staptelėjęs, nusigręžė į duris.

– Sukalbėtai, vaikeli, poterius, – iš kasdieninio papratimo priminė sūnui, jam jau išeinant per duris.

Sūnus tik nekantriai numojo ranka ir išėjo į kiemą.

Jis nepastebėjo, išėjęs kieman, gražaus pavasario ryto, nepasidžiaugė, kaip paprastai būdavo, giedriu dangumi, nepasiraivė, nepajuto jaunoj sieloj džiaugsmo, tik dar didesnis skausmas akmeniu užgulė jam krūtinę.

Lyg kažkokis kamuolys ėmė slinkti iš gilumos krūtinės aukštyn, į gerklę. Petras nusiskubino į skiedryną, pasislėpė už svirno sąsparos ir pravirko gailiomis ašaromis...

Tuo metu motina, atsinešus iš kamaros sviesto, kiaušinių, iškepė jam riebią pautienę su trūkžolių šaknelėmis ir išėjo kieman sūnaus pašaukti. Rado jį skiedryne ant kulbelės besėdinti, jau nurimusi. Tik akys dar buvo pilnos ašarų, paraudusios.

Motina pažino iš akių, kad sūnus buvo verkęs, bet apsimetė nieko nepastebėjusi.

– Ar vis dar skauda, vaikeli? – ėmė klausinėti užuojautos kupinu balsu. – Gal šonelį diegia? Ar tik nebūsi patrukęs, kuri sunkų daiktą kilnodamas?..

– Nieko, motinėl, jau praėjo, – ramino sūnus ir atsikėlė.

– Tikras tėvulis, nieko iš jo nesužinosi, nepasiskųs, nepasisakys, kad ir kažin kaip skaudėtų, – pagalvojo senė, vyrą prisiminus. – Eik pirkion, sūneli! Aš tau iškepiau pautienės su trūkžolėmis. Pavalgysi, gal palengvės...

Atsivedus sūnų pirkion, motina pasodino ji už stalo, pririekė duonos, pastatė pautienę, pati atsisėdo priešais ir žiūrėjo, kaip sūnus be mažiausio noro ne tiek valgė, kiek knaisiojosi šaukštu dubeny...

– Kam, motule, tiek trūkžolių prikimšai? Tik pautienę sugadinai, – nepatenkintas Petras. – Kartu, nors vemk...