Motina nesusigriebė, kas atsakyti. Petras nustūmė šalin dubenį su vos paragauta pautiene, atsikėlė iš užstalės, apsivilko šaračkinuku ir užsidėjo ant galvos kepurę...

– Palauk, sūneli! Dargi kruopų nevalgei, – stengiasi sulaikyti sūnų.

– Nesinori dabar. Gal vėliau, kai susiras noras...

Ir išėjo iš pirkios...

Stovėjo dabar Lukošiūnas Petras vidury kiemo su prislėgta širdimi, lyg apkvaišęs, be jokios minties galvoje, be jokio noro krūtinėje, ir dairėsi aplinkui, lyg pirmą kartą čia atsiradęs.

Sodely čirškė žvirbliai, toli laukuose, virš žaliuojančių rugių, aukštai danguje traliuliavo vieversiai; už kelio, darže, stovėjo arklys toje pačioje vietoje, kur jį vakar vakarą, eidamas gulti, buvo Petras pririšęs.

Pamatęs šeimininką arklys tyliai sužvengė...

– Gerti nori, reikia pagirdyti, – išgirdęs pagalvojo Petras.

Pataisė ant galvos kepurę, pakasė pakaušį ir nužingsniavo į arklį.

Vos tik išėjo per vartus, kai vėl jam toptelėjo, lyg yla įdūrė, skaudi mintis.

– Dabar Verutė rengiasi vakaronėms. Džiaugiasi, kad savo Jonuką gauna! Tesidžiaugia...

Išėjęs iš kiemo užmiršo arklį ir, nieko negalvodamas, nežiūrėdamas, kur eina, nužingsniavo gatve. Nei neapsižiūrėjo, kai atsidūrė ties Kukio ir Žlabio pirkiomis.

Ten moterys, mergos, vaikai šlavė kiemus, gatvę, kaišė žolynais, beržų šakomis langus, vartus...

Triukšminga ruoša ėjo su visu smarkumu.

Petras sustojo, pasižiūrėjo. Viena kita mergina juokaudama buvo užkalbinusi jį, bet Petras joms nieko neatsakė.

– Kad dabar taip ėmus ir padegus Žlabį ir Kukį. Tai būtų juoko! – pagalvojo bernas. – Tai tau būtų ir vestuvės!..

Pats nusigando savo minčių, nusispjovė piktai, giliau ant akių užmovė kepurę ir, nieko galvoti nenorėdamas, ėjo priekin ir priekin, kol atsidūrė už kaimo, už kapinyno, pagaliau miške pas ežerą.