Poteriaudama triūsė aplink pečių ir neramiu žvilgsniu sekė sūnų, kuris, nusiprausęs, nusišluostęs, ties langu staptelėjęs, nusigręžė į duris.

– Sukalbėtai, vaikeli, poterius, – iš kasdieninio papratimo priminė sūnui, jam jau išeinant per duris.

Sūnus tik nekantriai numojo ranka ir išėjo į kiemą.

Jis nepastebėjo, išėjęs kieman, gražaus pavasario ryto, nepasidžiaugė, kaip paprastai būdavo, giedriu dangumi, nepasiraivė, nepajuto jaunoj sieloj džiaugsmo, tik dar didesnis skausmas akmeniu užgulė jam krūtinę.

Lyg kažkokis kamuolys ėmė slinkti iš gilumos krūtinės aukštyn, į gerklę. Petras nusiskubino į skiedryną, pasislėpė už svirno sąsparos ir pravirko gailiomis ašaromis...

Tuo metu motina, atsinešus iš kamaros sviesto, kiaušinių, iškepė jam riebią pautienę su trūkžolių šaknelėmis ir išėjo kieman sūnaus pašaukti. Rado jį skiedryne ant kulbelės besėdinti, jau nurimusi. Tik akys dar buvo pilnos ašarų, paraudusios.

Motina pažino iš akių, kad sūnus buvo verkęs, bet apsimetė nieko nepastebėjusi.

– Ar vis dar skauda, vaikeli? – ėmė klausinėti užuojautos kupinu balsu. – Gal šonelį diegia? Ar tik nebūsi patrukęs, kuri sunkų daiktą kilnodamas?..

– Nieko, motinėl, jau praėjo, – ramino sūnus ir atsikėlė.

– Tikras tėvulis, nieko iš jo nesužinosi, nepasiskųs, nepasisakys, kad ir kažin kaip skaudėtų, – pagalvojo senė, vyrą prisiminus. – Eik pirkion, sūneli! Aš tau iškepiau pautienės su trūkžolėmis. Pavalgysi, gal palengvės...

Atsivedus sūnų pirkion, motina pasodino ji už stalo, pririekė duonos, pastatė pautienę, pati atsisėdo priešais ir žiūrėjo, kaip sūnus be mažiausio noro ne tiek valgė, kiek knaisiojosi šaukštu dubeny...

– Kam, motule, tiek trūkžolių prikimšai? Tik pautienę sugadinai, – nepatenkintas Petras. – Kartu, nors vemk...

Motina nesusigriebė, kas atsakyti. Petras nustūmė šalin dubenį su vos paragauta pautiene, atsikėlė iš užstalės, apsivilko šaračkinuku ir užsidėjo ant galvos kepurę...

– Palauk, sūneli! Dargi kruopų nevalgei, – stengiasi sulaikyti sūnų.

– Nesinori dabar. Gal vėliau, kai susiras noras...

Ir išėjo iš pirkios...

Stovėjo dabar Lukošiūnas Petras vidury kiemo su prislėgta širdimi, lyg apkvaišęs, be jokios minties galvoje, be jokio noro krūtinėje, ir dairėsi aplinkui, lyg pirmą kartą čia atsiradęs.

Sodely čirškė žvirbliai, toli laukuose, virš žaliuojančių rugių, aukštai danguje traliuliavo vieversiai; už kelio, darže, stovėjo arklys toje pačioje vietoje, kur jį vakar vakarą, eidamas gulti, buvo Petras pririšęs.

Pamatęs šeimininką arklys tyliai sužvengė...

– Gerti nori, reikia pagirdyti, – išgirdęs pagalvojo Petras.

Pataisė ant galvos kepurę, pakasė pakaušį ir nužingsniavo į arklį.

Vos tik išėjo per vartus, kai vėl jam toptelėjo, lyg yla įdūrė, skaudi mintis.

– Dabar Verutė rengiasi vakaronėms. Džiaugiasi, kad savo Jonuką gauna! Tesidžiaugia...

Išėjęs iš kiemo užmiršo arklį ir, nieko negalvodamas, nežiūrėdamas, kur eina, nužingsniavo gatve. Nei neapsižiūrėjo, kai atsidūrė ties Kukio ir Žlabio pirkiomis.

Ten moterys, mergos, vaikai šlavė kiemus, gatvę, kaišė žolynais, beržų šakomis langus, vartus...

Triukšminga ruoša ėjo su visu smarkumu.

Petras sustojo, pasižiūrėjo. Viena kita mergina juokaudama buvo užkalbinusi jį, bet Petras joms nieko neatsakė.

– Kad dabar taip ėmus ir padegus Žlabį ir Kukį. Tai būtų juoko! – pagalvojo bernas. – Tai tau būtų ir vestuvės!..

Pats nusigando savo minčių, nusispjovė piktai, giliau ant akių užmovė kepurę ir, nieko galvoti nenorėdamas, ėjo priekin ir priekin, kol atsidūrė už kaimo, už kapinyno, pagaliau miške pas ežerą.

Paežerėj pusiau į krantą ištrauktas stovėjo luotas.

Petras priėjo, atsisėdo ant luoto galo, uždengė veidą rankomis ir, kaip anksčiau namie, lovoje sėdėdamas, taip dabar čia ėmė visu liemeniu linguoti čia į priekį, čia atgal...

Ar ilgai čia taip linguodamas sėdėjo, be minčių, be jausmo, nenusivokė. Rodos, girdėjo kažkur gyvulius mykiant, kažkur piemenis rėkaujant...

Nepakėlė galvos, neatidengė veido, neapsidairė, kol pajuto, kad kažkas suėmė jį abiem rankom už pečių ir ėmė smarkiai, kaip tuščią maišą, krėsti...

Pašoko Petras. Priešais stovėjo skerdžius Gugis, atginęs į ežerą gyvulių girdyti.

Petras vėl atsisėdo, su skerdžium nesisveikindamas.

– Del Žlabytės širdį skauda? – ne tai su užuojauta, ne tai su pašaipa pasiklausė skerdžius. – Spjauk, vaikei! Negi viena graži merga yra pasauly?..

Petras žiūrėjo į skerdžių, akis išvertęs, lyg jo žodžių nesuprasdamas. Suprato pagaliau ir smarkiai supyko, patsai nežinodamas, kodel.

– Senas esi ir kvailas, – išsikeikė.

Skerdžius neužsigavo, tik nusijuokė.

– O kas tau sakė, kad esu protingas? Aš pats žinau, kad esu kvailas ir jokiam geram darbui netinku, todel ir skerdžiauju.

– Spjauti noriu į tavo Žlabytę! – garsiai šūktelėjo bernas ir tuojau apsidairė, ar kuris piemuo tik nebus išgirdęs jo žodžių.

Arti piemenų nesimatė.

– Ot ir gerai, berneli, ot ir gerai, kad taip kalbi, – lyg nusidžiaugęs pritarė jam skerdžius. – Praslinks laikas, ir visai nurimsi, tikėk manimi. Sakiau tau: važiuok Amerikon. Ten dar netokių gražuolių surasi...

– Niekus kalbi, – piktai nusišaipė Petras. – Labai norėtau Amerikon, dar šiandien nusispjautau, mestau visą ir eitau, kur akys mato. Bet, ot, nėra pinigų, ir sėdėk dabar čia, kaip apkvaišęs.