Skerdžius atsisėdo ant žemės priešais, ištiesė basas savo kojas ir, krapštydamas iš tarpupirščių purvo grumzlus, kalbėjo visai rimtai, kiek rimtas galėjo būti.

– Žinai, ką aš tau, Petrai, patarsiu. Ryt vakarą, girdėjau, Žemaitis eina sielių Nemunu plukdyti. Pasisiūlyk jam eiti drauge. Dabar pavasaris, iki darbymetės dar spėsi sugrįžti ir gerą pinigą, sako, parsineši.

– Hmm, – sumykė Petras. – Gal ir gerai būtų...

– Žinoma, gerai. Labai būtų gerai! Porą savaičių ant vandens pagyvensi, kasdien vis naujas vietas matysi! Sako, tokis gražumėlis Nemunu plaukti, jog pamačius nors imk ir mirk iš malonumo!

– Taip tai taip, bet vistiek neuždirbsiu, kiek Amerikon nuvažiuoti reikia.

– Šimto neuždirbsi, tai tiesa. Bet gerą puskapį rublių, sako, uždirbsi. O ten jau kaip nors su mūsų Jankeliu susitarsi. Gal palauks, kol Amerikoj užsidirbsi. Juk ne plikbernis esi, namie ūkį paliksi...

– Gal ir tavo tiesa, – pakrapštė bernas pakaušį. – Reikia pagalvoti...

– Ką ten, berneli, išgalvosi begalvodamas! – linksmai nusijuokė skerdžius. – Paklausyk šį kartą manęs seno, eik dabar ir greičiau eik, susitark su Žemaičiu, o tai kitas gali pasišauti. Jei nori, brol, Amerikon patekti, neturi snausti...

– Na, ką gi, įkalbėjai, – atsikėlė Petras.

– Eisiu...

– Eik, eik, berneli! Išvengsi didelių nemalonumų, ir širdis nurims. Namie sėdėsi, tai to tik ir lauk, kad kaimą padegsi, – kalbėjo skerdžius, irgi atsikeldamas.

Petras, išgirdęs paskutinius žodžius, nustebo.

– Iš kur žinai, kad man tokia mintis buvo į galvą atėjusi?

– Negi aš tavęs nepažįstu? Su tavo būdu amžinai čia gali pražūti ir su kūnu ir su siela...

– Ot, tai raganius! – pagalvojo Petras. – Nuo jo nieko nepaslėpsi!..

Atsisveikinęs su skerdžium, Petras, visai jau nurimęs, nuėjo atgalio į sodžių. Eidamas gatve stabtelėjo ties Jankelio kiemu.