I

Visų kaimynų manymu, Grigas turėjo prisikrovęs gero skatiko, tik buvo labai šykštus.

– Tai titnagas, ne žmogus, – kalbėjo apie jį. – Reikalui prispyrus ar bėdai ištikus, vieno skatiko iš jo negausi skolon, neišprašysi...

Anksčiau dar, būdavo, vienas kitas mėgindavo kreiptis pas jį.

– Klausyk, kūmai! Rodos, turi šiek tiek atliekamo skatiko...

– Sau turiu, – kaip kirviu nukirsdavo kalbą kūmas: – bet kitiems – tai ne.

– Na, jau! Imsiu ir patikėsiu, – mėgino dar įkalbinėti žmogus. – Manau, šimtus prisikrovęs turi. Paskolintai man. Juk atiduosiu...

– Mano pinigus Dievas skaito ir aš, o tu, žmogau, negi gali žinoti, kiek jų mano kišeniuje yra?...

Paskutiniu metu, net didžiausios bėdos prispirtas, niekas jau nei nemėgino pas jį kreiptis.

– Bergždžias darbas! Greičiau iš alkano šunies kaulą išgausi, negu iš jo skatiką skolon iškaulysi.

– O gal gi iš tikrųjų neturi, – mėgino abejoti, tokias kalbas girdėdamas, vienas kitas gretimų kaimų vyras.

– Ehe, brol! Kaip gi, neturi!.. Ūkis kaip eketė, pastatai kaip stiklinė, patsai nei geria, nei bylinėjasi – kur jis gali pinigus dėti?..

– Kad bent vaikų daug turėtų, dukterų... O dabar vieną tik sūnų, ir tasai iš naminio darbo rūbo neišsivelka, kaip kažkokis vargšas samdininkėlis.

– Štai, kad ir tokis dalykas! Rodos, dievobaimingas žmogus, bažnyčios nesišalina ir kitus mėgsta pabarti. O gal kas pamena, kada jis buvo ekzekvijas kėlęs, ar iškilmingas mišias už mirusius užpirkęs...

– Arba vėl, kiek jį kasmet gėdina mūsų Žemaitukas! Kitas jo vietoje būtų jau paskutinę karvę pardavęs, kad tik tokios sarmatos prie visų žmonių pakelti netektų.

– Jam toji sarmata, kaip žvirbliui lietus – pasipurtė, ir sausas!..

– Tiesa, nelimpa jo sarmata – geras akis turi, jos gėdos nebijo...

– Ir kuriam galui jis tuos pinigus krauna? Negi nusineš su savim į kapus!..

Žemaituku žmonės vadino savo seną kleboną, kunigą Adomą Šlepavičių, toje parapijoje klebonaujantį nuo neatmenamų laikų. Jis buvo žemaičių bajorų kilmės, ir žmonės jį praminė Žemaituku gal dar tuomet, kai jis, jaunas būdamas, atvažiavo čia kunigauti ir, matyti, smarkiai žemaičiavo. Per ilgus metus iš jo tarties išnyko visi žemaitiškumo pėdsakai, ir dabar Žemaitukas taip gerai dzūkavo, lyg čia būtų gimęs ir augęs.

Bet sena pravardė prilipo ir laikėsi jo iki mirties.

Parapija buvo grynai lietuviška. Keletas bajorėlių ir miestelėnų žiupsnelis „lenkavo“ namie, bet ir jie visi gerai suprasdavo ir kalbėdavo lietuviškai, o bažnyčioje skambėjo viena tik lenkų kalba.

Skubėdamas Žemaitukas dažnai užmiršdavo net evangeliją paskaityti lietuviškai.

Tokią tvarką jis rado atvažiavęs, ir jam neatėjo galvon, kad ją reikia pakeisti. Gal net manė, kad Dievui labiau patinka poniška lenkų kalba, negu mužikiška lietuvių.

Su kaimiečiais jis kalbėdavo tik lietuviškai. Jo manymu, lenkų kalba pritinka vien bajorui ir bažnyčios tarnautojams, todel net vargoninko ir zakristijono pavardes jis tuojau sulenkino. Vargonininką Šakutį jis perkrikštino Šakevičium, o zakristijoną Bolį – Bolinskiu.

– Nedera bažnyčios tarnautojams turėti chlopiškas pavardes.

Del kalbos jam teko kelis kartus smarkiai susiremti su vietiniais miesčionėliais. Tie net skundus vyskupui rašė, bet nieko nepasiekė – nenorėjo ir nekalbėjo su jais klebonas lenkiškai.

– Chlopai esate, ne bajorai, tai ir kalbėkite lietuviškai.

Žydus priskirdavo irgi žemesnei žmonių rūšiai, kuriai nedera lenkiškai kalbėti.

Buvo atkaklus, kaip tikras žemaitis, savo nusistatymo nepakeitė ir jo laikėsi iki mirties. Miesčionėliai pagaliau turėjo nusileisti ir kalbėti su savo klebonu lietuviškai...

Šiaipjau Žemaitukas buvo geras žmogus, net labai geras, minkštos širdies. Savo parapijiečius širdingai mėgo, pažindamas jų geras ypatybes ir silpnumus, ir vargus jų mokėjo atjausti.

Kiekvieną senesnį žmogų pažindavo iš vardo ir pavardės. Jų siela buvo jam aiški, kaip jo brevijoro puslapiai, kuriuos jis jau išmoko atmintinai.

Parapija buvo turtinga, didelė, bet su vikarais Žemaitukas nesugyvendavo, nemėgo, kad jam kas kitas su savo tvarka panosėj šeimininkautų. Jei dvasinė vyresnybė atsiųsdavo vikarą, klebonui neprašant, ilgai pas jį neišbūdavo: prasidėdavo tarp jų vaidai, ir vikaras išnykdavo.

Bažnyčiai priklausė gero juodžemio dvidešimt hektarų ir keturi hektarai pievų, kuriose vien tik atolo sušienaudavo daugiau, kaip du šimtu vežimų. Bet Žemaitukas ūkio nevedė, atiduodavo žemę ir pievas „iš pusės“, ir tai ne vienam kuriam, bet įvairiems, sklypais ir sklypeliais.

Ateina, būdavo, pas jį kuris mažiau pasiturįs ar mažažemis, mokąs paverkšlenti, pasiskundžia, kad sunku gyventi – žemės maža, o vaikų daug, kaip pupų.

– Neblevyzgok. Dievas žino, kodel tau daug vaikų davė, ir ne tam, kad badu juos marintai. Kad maža turi žemės, žinau. Imk pas mane iš pusės sklypą pas vieškelį. Pasėsi, suimsi, iškulsi, man pusę duosi, o kitą pasiimsi sau.

– Vai, abejoju, dvasiškas tėveli, ar pas mane susiras tiek javo, kad galėtau tokį didelį sklypą apsėti, – slėpdamas džiaugsmą aimanuoja žmogelis.

– Tu neturi, tai pas mane susiras, – nuramina Žemaitukas, ir tuojau liepia pašaukti zakristijoną.

– Dasz mu tam zboža, ile potrzeba. Dopatrz, by nie oszukiwai...

Prižiūrėti iš tikrųjų nereikėdavo, nes nei vienas del savo dūšios išganymo nedrįso kunigo apgauti.

Kai supjauna, suriša, gubosna sustato, į lauką ateina patsai Žemaitukas pažiūrėti, kad javas būtų lygiai pusiau padalintas.

– Kiek turi mažų vaikų? – klausia pusininko.

– Penkis, dvasiškas tėveli.

– Tai paimk iš mano pusės dvidešimt penkis pėdus vaikams, kad Dievu nesiskųstai. Tik žiūrėk, neapgauk kunigo, – ir nelaukdamas padėkos nusigręžia ir keliauja namo.

Tas pats būdavo ir su pievomis. Ateis kuris parapijiečių gudresnių, pasiskųs, kad kaitra jo pieveles išdegino, Žemaitukas tuoj vėl šaukia zakristijoną.

– Dopatrz, niech sobie skosi cztery wozy i mnie przywiezie cztery.

Dažnai atsitikdavo, kad ne vienam „šiliniui“ pristikdavo pavasarį duonos, o pinigų nusipirkti nevisados turėdavo. Sunkioje padėty nevienas įsidrąsindavo kreiptis pas kleboną pagalbos prašyti.

– A, Jonas Purplis iš Šileinių, – sutikdavo tokį Žemaitukas. – Ko atėjai?

– Su bėda, dvasiškasis tėveli, – siekia bučiuoti ranką dvasiškam tėveliui parapijietis.

– Žinau jau – vaikams duonos neužteko, o kišeniuj vėjai švilpauja.

Tokiu atveju vėl šaukiamas zakristijonas.

– Odmierz mu tam ośminę zboža. Niech nakarmi dziatki.

Pasitaikydavo, kad Žemaituko sesuo mėgindavo tokiu atveju protestuoti – patiems pristigti gali.

– Nesikišk, ne tavo reikalas, – numodavo ranka Žemaitukas. – Iš bado nemirsime. Kunigas kad ir nuogas raiste atsisės, ir ten jam Dievas padės.

Atsitikdavo, kad tikrai pačiam Žemaitukui pristigdavo, ypač arkliams šerti avižų. Tada artimiausią sekmadienį Žemaitukas liepdavo zakristijonui pakviesti klebonijon kurį turtingesnį parapijietį, sodindavo jį su savim už stalo, vaišindavo arbata, o kartais net pietais.

– Avižų neturiu, – nusiskųsdavo tada. – Gal pas tave susiras. Už tėvų dūšeles pasimelsiu per mišias.

Ir avižų visados susirasdavo...

Kasmet, kalėdodamas, užėjęs Grigo pirkion, pašventinęs namus, atsisės, būdavo, Žemaitukas ant suolelio priešais stalo ir klausia:

– Na, tai ką gi, Grigai? Ir šiuosmet nepavaišinsi manęs?

Pirmais metais Grigas rausdavo, gal net nusiminęs būdavo. Vėliau priprato ir vis tais pačiais teisindavosi žodžiais:

– Kad dar, dvasiškas tėveli, virtuvo nenusipirkau. O kuris gali būti vaišinimas be arbatos stiklinės?

– Na, pavaišins mane šiuo kartu kitas, – atsikeldamas kalbėjo Žemaitukas. – Tik žiūrėk man, kad kitais metais ir tu mane pavaišintai.

– Būtinai, dvasiškasis tėveli, – užtikrindavo bučiuodamas kunigui ranką. – Kai tik virtuvą nusipirksiu, būtinai priimsiu su vaišėmis.

Per metus kelis kartus apeina Grigas visas krautuves, apžiūri nevieną virtuvą, pasidera.

Bet kai tenka mokėti, pakrapštęs pakaušį, pabara žydą krautuvininką, kad jis sąžinės neturįs, lupdamas už menką daiktą tokius pinigus, ir – atideda pirkimą kitam kartui.

Būdavo, kad žmona imdavo jį barti.

– Vėl susilauksi, kad tave kunigėlis sugėdins. Suderėjai, tai ir pirktai pagaliau.

– E, – sumodavo Grigas. – Virtuvas nepabėgs, o pinigas geriau tegul mano, o ne žydo kišeniuje dar pagulės.

Taip Grigas virtuvo ir neįsigijo, ir Žemaituko kalėdojančio su vaišėmis nepriėmė...

O pinigo Grigas tikrai turėjo. Kiek jo buvo, patsai nežinojo. Negalima buvo ir šykščiu jį pavadinti – nei sau, nei savo šeimynai nesigailėjo. Mėgo pats skaniai ir gardžiai pavalgyti ir šeimyną valgydino gerai.

– Kad žmogus dirba, turi ir valgyti sočiai, – kalbėdavo jisai. – Nešeriamu arkliu nearsi, alkano žmogaus darbu nepasidžiaugsi.

Net padienis samdininkas negalėjo pasiskųsti, kad alkanas nuo Grigo stalo atsikėlė, ar kad valgis buvo negardus, neskaniai pagamintas.

Ir savo ūkiui senas Grigas išlaidų nesigailėjo. Žiūrėjo, kad visokis padargas būtų tvarkoje, kad gyvulys, ypač arkliai, būtų įšerti, – kad nesarmata būtų pasikinkius iš kiemo išvažiuoti.

Ne, nešykštus buvo Grigas, tik taupus ir nemėgo, kad jam pakliuvęs skatikas iš rankų lengvai išslystų.

– Pinigas, brol, slidus, kaip ledas, ir tirpsta rankose irgi kaip ledas. Reikia mokėti jį sulaikyti, – mokino jis ir sūnų ir samdininkus, kai tekdavo jiems algas mokėti. – Neužmiršk, kad pinigas sutaupytas – tai draugas įsigytas, o blogai iš rankų paleistas Dievui skundžiasi. Už kiekvieną skatikėlį, netikusiai sunaudotą, turėsi Dievui atsakyti.

Kai, būdavo, kaimynai nusiskųsdavo skatiko stoka, Grigas mėgdavo juos papeikti.

– Neturi, kad nemoki taupyti. Pinigas nemėgsta to žmogaus rankų, kuris nemoka jo vertinti. Ir Dievas tam niekados nepadės, kas pinigo taupyti nemoka. Veltui išleistas pinigas – velniui džiaugsmas, dūšiai – žala.

Kada matydavo išgėrusį, neiškęsdavo, pamokslo neišdrožęs.

– Šiandien geri, o ryt verksi, kai Dievas tave už girtuokliavimą savo pirštu palies. Užmiršti, kad pragertas skatikas Dievui skundžiasi.

Kad jam pačiam pinigas iš rankų neišslystų ar pirštuose nesutirptų, nemėgo Grigas jo pas save kišeniuj laikyti. Kiek pinigo turėjo, nežinojo gerai, nes didesniuose skaičiuose nenusivokė. Kad ir skaitė iš pradžios, bet jau seniai jam visi skaičiai susipainiojo.

Kasų ir bankų žinoti nenorėjo, netikėjo, kad ten prasto žmogaus neapgaus, ir jo pinigas ten nepražus. Jis kišdavo savo pinigus į butelius, suvyniojęs popieriukus tūtelėmis.

Jau ne vieną ir ne du taip prikimštus turėjo. Laikė juos giliai žemėj pakastus svirne, po aruodo grindimis.

– Pelė stiklo nesugriauš, butely pinigas nesušlaps, nesupelės, o piktas žmogus nesusipras, kur ieškoti, – aiškino žmonai. – Net jei Dievas gaisru paliestų, giliai žemėje įkasti nesudegtų.

Kai, būdavo, pavasarį parduoda iškultus javus – parduodavo tik pavasarį, nes tada pirkliai brangiau mokėdavo – tuoj šaukia žmoną:

– Einam, boba, savo banko pažiūrėti.

Užsidarydavo abu svirne, senis išimdavo porą lentų iš aruodo grindinio ir įkasdavo žemėn naują butelį. Kai atsirado apyvartoje sidabrinių rublių, vėliau ir auksinių „čirvančių“, Grigas stengdavosi savo popieriukus iškeisti, net primokėdamas iš pradžių – „lažą“. Tada butelių vietoje atsirado skardinė nuo saldainių dėžutė, išprašyta krautuvėje.

– Tai jau kelintas skarbas, sene? – klausdavo žmoną, užkasdamas savo banką. – Nepamiršai ?

– Tai nepamiršau, tėve. Argi pamirši savo skatikėlį, kruvinu prakaitu uždirbtą?

– Tik žiūrėk, kad man liežuvį laikytai už dantų ir neplepėtai, ko nereikia ir kur nereikia.

Kai mirsiu, žinosi, kur surasti, ir sūnui pasakysi, kai surimtės.

– Ką tu čia, tėve, niekus pliauški! – piktinosi nusigandus žmona. – Gyvenk sveikas ir mus visus pergyvenk. Tik gal šventas mišeles ar nepravartu būtų užpirkti...

– Bus laikas, užpirksime ir mišeles...

Ir patenkinti grįždavo pirkion.

II

Grigas įėjo pirkion, atsiduso, nusivilko kailinius, pakabino ant kablio, vėl sunkiai atsiduso ir atsisėdo stalo gale.

Išsitraukęs iš užujuostės krepšį ir pypkę, ilgai, iš lėto kimšo taboką. Prisikimšęs pypkę, užrišęs krepšį ir užkimšęs jį už juostos, ilgai, vis dūsaudamas, skilė pintį. Užrūkęs ėmė papsėti, tirštus leisdamas dūmus ir nei žodžio nepratardamas.

Žmona, kuri jau seniai išmoko iš elgsenos atspėti ne tik jausmus, bet ir vyro mintis, pajuto, kad kažką negera Grigas slepia savo širdy

Sustabdžius ratelį, sudėjus rankas ant kelių, neramiu žvilgsniu sekė vyro judesius.

Grigas, atsirėmęs alkūne stalą, parėmęs pasmakrę, papsėjo tylėdamas.

– Ko tyli? – neiškentė Grigienė. – Sakyk jau...

Grigas nusispjovė, nusišluostė marškinių rankove lūpas ir padėjo pypkę ant stalo kampo.

– Negerai, motin, – prabilo pagaliau. – Skerdžius buvo užėjęs svirnan.

– Tfu! – nusispjovė dabar jau žmona. – Maniau, karvė išsimetė ar su arkliu kažkas atsitiko..

– Tu, motin, palauk nesispjaudžius...

Paėmęs neužgesusią dar pypkę, vėl ėmė papsėti ir leisti tirštus dūmus. Žmona kantriai laukė, ką dar vyras pasakys.

– Taigi tuo metu atėjo svirnan Elena, – papsėjo iš lėto Grigas. – Skerdžius pasižiūrėjo į ją, treptelėjo koja į grindis, kaip tik toje vietoje, kur mūsų skarbai pakasti, ir sako: „kad tu žinotai, mergele, kiek čia turto sukrauta ir – vis tai tau ir tavo busimiesiems vaikeliams...“

Žiūrau, paraudo merga, kaip aguonos žiedas, metė sietą ir patarandom išbėgo iš svirno.

Ką tu manai, motin? Kodel jis tai pasakė?..

– Ak, tasai prakeiktas raganius! – pasipiktino Grigienė. – Kokius jis dabar čia niekus sumanė zaunyti!..

– Ar tik niekus, motin, ot klausimas ? – tęsia Grigas, neišleisdamas pypkės iš dantų. – Ar tik tu, motin, nebūsi blogai sūnaus prižiūrėjusi?..

Drožė abiem plaštakėm Grigienė sau per kelius, net suknelė padulkėjo.

– Nejaugi šita lakmitkė?..

– Kodel ji lakmitkė, o ne sūnus latras? – ramiai, klausimu paneigė Grigas žmonos nuomonę.

– Ak, Dieve mano, Dievulėli, – sudejavo sugniaužus rankas Grigienė. – Ką dabar darysim?..

– Taigi, patark, ką turim daryti, o nekudėkink, kaip višta, – dar tirštesnius leidžia iš burnos dūmus Grigas.

– Kad gi aš nieko nesumanau, vyruli, – prisipažįsta žmona. – Tai vis tas raganius, tai vis jo darbeliai! Užsigavo, kad vasarą gal maža jam lašinių laukan daviau...

– Niekus, motin, kalbi. Ne raganius čia kaltas, bet tasai mūsų drigantas, Juozą šelmis kaltas.

– Tu man nekalbėk, – piktai atsikirto žmona, užstodama sūnų. – Dantų neužkalbėsi. Juozukas visados buvo tokis paklusnus, tokis padorus, dievobaimingas berniukas. Negi jis tiek nusidės Dievuliui, kad per jį ištiktų mus ir visą giminę tokia sarmata!..

– Tai ką, manai, Gugis jį, virvelę užnėręs, vedė pas mergą, kaip veršį? – paneigė Grigas. – Ot, senas žmogus, pastabus, iš šalies jam viskas aiškiau matyti. O gal ir iš žmonių yra ką nugirdęs. Žinai, skerdžius – per piemenis visas kaimo kalbas sužino...

Prisiminė dabar Grigienė, kad ir ji pati buvo kažką keisto pastebėjusi, bet nekreipė tuomet dėmesio.

– Maniau, vaikas dar. Kas čia jau tokio, kad pasiglamonėja... O gal gi, tėve, visa tai netiesa? – susigriebė moteriškė. – Gal tik veltui vaiką apkalbam?

Grigas iškrapštė pypkę, pastuksėjo ja į stalo kampą ir užsikišo už juostos.

– Ot, tuojau sužinosim. Pašauk man Eleną.

– Ką tu sumanei? – nerimauja Grigienė.

– Nieko tokio, motin. Noriu tiesą sužinoti...

Čia pirkion nešaukiama sugrįžo Elena. Tai buvo graži, liekna, juodbruvė, aštuoniolikos devyniolikos metų mergiotė. Ji jau kelinti metai tarnauja pas Grigus, pastojusi pas juos dar pusmerge. Grigai buvo pripratę prie jos, net savotiškai pamilę, ypač sena Grigienė, dukterų neturėjusi. Elgėsi su ja, kaip su artima giminaite, dažnai duodavo bažnyčion, atlaiduosna nueiti geresnį savo dar iš jaunų dienų rūbą, šilkines skareles „pravėdinti“.

Elenai įėjus pirkion, abu seniai, kaip susitarę, nutilo. Grigienė paleido ratelį, Grigas sėdėdamas barškino pirštais į stalą.

Elena nusivilko kailinaičius, pakabino kertėje, pasismakriavo ir atsisėdo už ratelio.

Pirkioje užviešpatavo nepaprasta tyla, kurią drumstė tik ratelių urzgimas.

Grigas mėgo visados juokauti, mėgo šnekučiuoti, ar tai darbą dirbdamas, ar be darbo pirkioj sėdėdamas, ir dabartinis jo tylėjimas nugąsdino mergą – pajuto, kad apie ją seniai buvo kalbėję, ir kalbėję kažką negero, jei taip staiga jai įėjus nutilo. Įtempusi visas savo sielos stygas, neramumo pagauta, laukė dabar, kuo šis neįprastas Grigų tylėjimas pasibaigs.

– Taigi, Elena, – prabilo pagaliau Grigas: – liaukis minutėlę verpusi, kuodelis miškan nepabėgs. Noriu su tavim kelis žodžius rimtai pakalbėti.

Elena krūptelėjo, lyg staiga, netikėtai užkalbinta, atsikėlė ir vėl atsisėdo, veidas paraudo, ir rankos ėmė drebėti.

Sena Grigienė sėdėjo, kaip ant žarijų, dairėsi čia į senį, čia į Eleną.

– Tu girdėjai, ką skerdžius sakė svirne?

– Girdėjau, – daugiau lūpom, negu balsu, vos girdimai sušvegždėjo merga.

– Tai gal žinai, kodel jis taip pasakė? – kamantinėja Grigas.

– Ne, dėdule, nieko aš nežinau, – aiškinasi Elena, vis labiau kaisdama.

– Kaip nežinai?.. – sušuko balsu neiškentusi Grigienė.

– Palauk, motin, nerėkauk, negąsdink be reikalo mergos, – nutildė ją senis. – Žinai, kokios kalbos eina apie tave sodžiuje? – kreipėsi jis vėl į Eleną.

– Aš nežinau, ko jūs iš manęs norite, – rydama ašaras sukuždėjo merga.

– Tai sužinosi, jei nežinai...

Senis vėl išsitraukė iš užujuostės krepšį ir pypkę...

Merga sėdėjo dabar užsiašarojusi, susidėjusi rankas ant kelių, nei gyva, nei mirusi, lyg laukdama paskutinio smūgio, kuris turi ją pribaigti.

– Sodžiuje kalba, kad tu mūsų Juozą prikibai, – kimšdamas pypkę išdrožė Grigas ir žvilgtelėjo iš paniūrų į mergą.

– Gėdos netekai, besarmate!.. – vėl nesusilaikė Grigienė.

– Tylėk, motin, nekišk savo skatiko, kur jo niekas neprašo, sakiau tau, – subarė savo senę. – Nereikia bereikalingų žodžių...

Atsikėlė, priėjo „duobę“, iškrapštė pelenuose žariją ir įdėjo pypkėn. Papsėdamas, dūmais užsitraukdamas, grįžo ir atsisėdo vėl senoj vietoj pas stalą.

– Taigi, mergei, – kalbėjo toliau, traukdamas dūmus: – aš nenoriu žinoti, tiesa tai ar ne – paf-paf... Manau, kad netiesa – paf-paf... Bet del tų kalbų pas mus pasilikti toliau negali – paf-paf... Man gaila, labai gaila – paf-paf... Tu gera darbininkė, paklusni mergaitė – paf-paf... Buvai mums, kaip savas vaikas – paf-paf... Bet tau ir mums dabar bus geriau – paf-paf... jei apleisi mūsų namus...

Išėmė pypkę iš dantų, smarkiai nusispjovė, atsiduso, lyg sunkų atlikęs darbą, ir ėmė krapštytis straigtuku pypkės vidury.

– Niekur aš neisiu! – pravirko gausiomis ašaromis merga. – Nors užmuškite, niekur neisiu...

Grigas dar kartą nusispjovė.

– Kaip tai neisi? – sumišo senis. – Ko verki? Manai, aš tave nuskriausiu, algos nesumokėsiu? Ne, už visus metus sumokėsiu ir dar maisto pridėsiu, kad užtektų tau iki Kalėdų gyventi, kol kitą gaspadorių sau susirasi...

– Tuščia jos, tos mano algos!.. – suriko sukniubusi ant suolo, apsipildama ašaromis merga. – Išniekino mane Juozas... Kur dabar aš tokia pasidėsiu?..

Grigienės ratelis pats savaime nustojo sukęsis.

– Ak tu, paleistuve, ak tu, nedorėle, besarmate!.. Kaip tu Dievo nepabijojai, kaip žmonių akių nepasigėdinai!.. – plūsta Grigienė mergą.

Grigui iškrito pypkė iš rankų, išgirdus Elenos žodžius. Matyti, senis dar vis tikėjo, kad jo įtarimai, skerdžio žodžių sukelti, neturi galutinio pamato... Kad reikalas tiek toli nebuvo dar nuėjęs...

– Tylėk, boba, kad tave kur paibelis! – riktelėjo ant žmonos. Pasilenkęs pakėlė nuo žemės pypkę, apšluostė rankove ir užsikimšo už juostos.