Ir kurios gali būti žmoniškos vestuvės, kai abu jaunikiai iš vieno sodžiaus, dargi iš gretimų kiemų!..

Vai, gailėjosi dabar Kukis, kad sutiko, sūnui nusileido, Dievo rankos pirštą pamatęs. Ir kur čia tasai Dievo rankos pirštas pasireiškė, kur jį pamatė? Prastas atsitikimas, kad važis įlūžo upelin, kuriam ir višta neprigertų – negi čia buvo galima išvysti Dievo rankos pirštą?..

Tai vis tas Gugis begėdis įkalbėjo, įbaidė!..

Kad sūnus sušlapo, sušalo, kol namus pasiekė, kad sušalęs paskui susirgo – tai juk prastas dalykas, o jokis Dievo rankos pirštas!..

Na, susirgo ir pagijo, pasitaisė...

Tai Gugio darbas šios nelemtos vestuvės, kad jį kur galas! Apkvaišino savo kalbomis žmogų, iš proto išvedė. Girtuoklio paklausė, blevyzgio, kuris kasdien daugiau Dievui nusideda, negu ant jo galvos plaukų auga.

– Nevertas jis, kad šiandien apgraužtu kaulu jį pavaišintau, surūgusios giros stiklu užgertau, – pyko Kukis. – Teateina tik, jau aš jam parodysiu Dievo rankos pirštą!..

Kai jis taip nirto, vidury kiemo stovėdamas, kaip tik tuo metu per vartus įėjo Gugis.

Susiraukė Kukis, pamatęs skerdžių.

– Tu čia ko atėjai? Ar kviečiau gal aš tave? – nemandagiai sutiko jį Kukis. – Matai, svečias atsirado!..

Skerdžius stabtelėjo.

– Man, žmogau, vistiek, kvietei mane ar ne. Einu, kur, mano manymu, esu reikalingas, – atsikirto Kukiui.

– Kuriam galui tu čia reikalingas! Ar kad blevyzgotai, savo blevyzgais Dievą rūstintai? Geriau gulti eitai, o tai ryt pamigsi, pavėluosi gyvulius išgyti...

– Kad atėjau, matyti, kažkam būsiu reikalingas, – nenusileidžia jam skerdžius. – O gyvuliais, žmoguli, nesirūpink: už mane negysi...

Nusigrįžo ir nuėjo pirkion. Paskui jį nukulnavo ir Kukis...

Negeriau nusiteikęs nubudo ir Lukašiūnų Petras.