Saulė jau buvo nusileidusi, bet, matyti, neseniai, nes buvo visai dar šviesu. Raudona liepsna pasruvusi vakarų pašvaistė buvo padegusi pusę dangaus. Balti debesėliai, lyg tolimo gaisro nušviesti, sruveno kruvina šviesa.

Petras atsisėdo. Galva sukosi, kaip apkvaitusi; viršugalvis ir pakaušis skaudėjo, lyg replėmis kas būtų juos veržęs; ausyse ūžė, lūpos nusmogojusios; troškino vidurius tiek, jog rodėsi – pusę šulinio išgertų ir vis dar troškulio nenumarintų.

– Gerai būtų dabar išsipagirioti, – pagalvojo sėdėdamas ir prisiminė, kad prieš užmigdamas buvo dar visą pusbutelį kažkur nukišęs šiauduosna. Neatsikeldamas išsitiesė ant pilvo ir ėmė aplinkui šiauduose rankom grabaliuoti.

Suradęs atkišo ir, užrietęs galvą aukštyn, gėrė uždusdamas, kelis kartus nutraukdamas, spjaudydamas, kol pagaliau išsiurbė iki dugno ir trenkė butelį per atdaras kluono duris.

Numetęs pagalvojo, kad kluonienon gali ateiti motina ir pamatyti butelį. Atsikėlė ir netvirtu žingsniu nukeverzojo, pakėlė netoli durų begulintį butelį ir įmetė per tvorą į kaimyno daržą.

Grįžęs atgal vėl atsigulė šiauduose aukštininkas, pasidėjęs rankas po galva. Ilgai taip gulėjo nejudėdamas. Galvą vis mažiau skaudėjo, ausyse mažiau ūžė, troškulys nyko, ir nuotaika gerėjo. Tik vis negalėjo prisiminti, kodel šiandien jis pasigėrė, ir vis rodėsi, kad būtinai turėjo kažkur eiti...

– E, neprisimenu ir nereikia, – pagalvojo. – Ką čia kvaršinsiu sau galvą...

Gulėjo, įsmeigęs akis kluono kraigan, ir juto, kad galva vėl ėmė svaigti, miglos vėl ėmė visą jį gaubti, ir kūnas pasidarė lyg svetimas ir tuo pačiu metu tokis lengvutis, jog štai, rodos, pakils ir išlėks kažkur aukštai, aukštai, į tuos debesėlius, kurie ten toli, pačiam dangaus krašte, vis labiau temo, akyse geso ir jau nebuvo nei tokie kruvini, nei spindulingi...

– Vai, ir miegi, miegi tu, vaikeli! – užkalbino jį motina, atsistojusi tarp kluono durų. – Visą dieną išmiegojai, kaip užmuštas. Kelkis, vaikeli, jau vakaras. Tuoj nuotaka ateis atsisveikinti ir suras tave šiauduose bemiegantį. Tai bus gražu!

Petras staiga prisiminė, kodel nuo pat ryto girtas, ir širdį jam taip skaudžiai sudaigė, jog vos susilaikė balsu nesurikęs.

Motina stovėjo duryse ir laukė. Sūnus, iš skausmo stenėdamas, atsikėlė, nusikratė šiaudų šiurkšles nuo švarko ir nuėjo su motina pir* kion tylėdamas.

Senutė pastebėjo, kad su sūnumi kažkas nepaprasto dedasi.

– Gal galvelę tau skaudėjo, kad akutės tavo lyg miglomis aptrauktos? – susirūpino senutė.

– Skaudėjo, bet praėjo jau, – nuramino ją Petras.

Pirkioje pasisėmė iš kibiro vandens ir gėrė, gėrė, o troškulys vis nemažėjo.

Pasisėmęs dar vandens ėmė praustis, garsiai prunkšdamas, suvilgė visą galvą.

Motina triūsė aplink pečių, aplink stalą, vakarienę gamino.

– Štai Žlabytė su draugelėmis jau pas Misiulį nuėjo. Tuoj bus ir pas mus, – kalbina sūnų, pasižiūrėdama per langą. – Tai laimė mergai! Tokį berną turtuolį gavo! Kas galėjo tikėti? Tik su šešiuru tai bus nelengva jai sugyventi.

Petras kažką neaiškaus sumykė, nusišluostė skubiai rankšluosčiu ir griebėsi kepurės.

Kažkodel jam pasivaideno, kad pirkioj tvanku, kaip pirty.

– Kur tu, vaikeli, rengiesi? Pavakarieniautai, o tai visą dienelę nevalgęs, – stengiasi sulaikyti jį motina. – Ir nuotaka tuoj užeis. Negražu bėgti iš namų, dargi Dievulis supyks. Reikia gi mergai gero gyvenimo palinkėti.

– Apsieis be mano linkėjimų, – jau duryse burbtelėjo Petras.

Nenorėjo susitikti, nenorėjo pamatyti Verutės, taip nusiteikęs. Galva svaigo, kojos linko, lyg po didelio nuovargio, ir vemti norėjosi, vidurius traukė...

Išėjęs iš pirkios, patsai nežinojo, kur dabar turi eiti – į laukus bėgti ar miškan pasikarti, ar į ežerą pasiskandinti? Bet neapsižiūrėjo, kai atsirado Kukio kieme...

Abu Kukio pirkių galai buvo apšviesti. Vidury buvo girdėti triukšmingi vyrų balsai.

Petras staiga įnirto.

– Šis kusdubelis, žiūrėk, man iš panosės mergą pagriebė! Tuščia mergos, bet jam kaulus sulaužysiu, kad žinotų... – vis labiau siuto bernas.

Nuo išgertos anksčiau degtinės ir nuo savo pykčio, taip staiga jį pagavusio, ėmė dar labiau svaigti jo galva, ir jau nieko negalvodamas drąsiai žengė Kukio pirkion.

Abiejuose galuose pečiai liepsnojo. Kukienė su samdininkėmis ir atėjusiomis padėti kaimynėmis, su atvažiavusiomis į brolio vestuves ištekėjusiomis dukterimis čirškino, kepė, virė, gamino rytdienos išstaigai. Pirkiose buvo karšta, tvanku, nors langai buvo atdari.

Pirmutiniam gale, aplinkui apkrautų sūriu, sviestu, skilandžiu, dešromis stalų sėdėjo vyrai, vienmarškiniai, gurkšnojo alų ir garsiai kalbėjosi, juokavo. Čia pat buvo ir skerdžius Gugis. Jis sėdėjo stalo gale, kažką triukšmingai pasakojo savo kaimynams ir garsiai su jais juokėsi.

Jaunimo nematyti – visas buvo susirinkęs pas Zlabį. Tik vaikų čia prisigrūdo pilna. Aplipo jie lovas, visus kampus, užpečkius ir kampelius.

Kai Lukošiūnas įėjo, niekas į jį neatkreipė dėmesio. Su nieku nesisveikindamas, net kepurės nenusiėmęs nuo galvos, priėjo į stalą, atstūmė alkūnėmis į šalį ten sėdėjusius senesnius vyrus ir įsirioglino į jų vidurį.

– Matai, Kuki, naujas svečias pas tave atėjo, – sušuko garsiai paraudusiomis akimis. – Vaišink mane dabar!..

Kalbos akimirksniui nutilo prie stalo. Kukis piktai sušnairavo.

– Tu jau pats, kaip matau, kitur pasivaišinai. Dievo nebijodamas jau nusilakei...

– Ne už tavo nusilakiau, – šūkaloja bernas. – Vaišink dabar, kad liepiu!