Išėjęs iš pirkios, patsai nežinojo, kur dabar turi eiti – į laukus bėgti ar miškan pasikarti, ar į ežerą pasiskandinti? Bet neapsižiūrėjo, kai atsirado Kukio kieme...

Abu Kukio pirkių galai buvo apšviesti. Vidury buvo girdėti triukšmingi vyrų balsai.

Petras staiga įnirto.

– Šis kusdubelis, žiūrėk, man iš panosės mergą pagriebė! Tuščia mergos, bet jam kaulus sulaužysiu, kad žinotų... – vis labiau siuto bernas.

Nuo išgertos anksčiau degtinės ir nuo savo pykčio, taip staiga jį pagavusio, ėmė dar labiau svaigti jo galva, ir jau nieko negalvodamas drąsiai žengė Kukio pirkion.

Abiejuose galuose pečiai liepsnojo. Kukienė su samdininkėmis ir atėjusiomis padėti kaimynėmis, su atvažiavusiomis į brolio vestuves ištekėjusiomis dukterimis čirškino, kepė, virė, gamino rytdienos išstaigai. Pirkiose buvo karšta, tvanku, nors langai buvo atdari.

Pirmutiniam gale, aplinkui apkrautų sūriu, sviestu, skilandžiu, dešromis stalų sėdėjo vyrai, vienmarškiniai, gurkšnojo alų ir garsiai kalbėjosi, juokavo. Čia pat buvo ir skerdžius Gugis. Jis sėdėjo stalo gale, kažką triukšmingai pasakojo savo kaimynams ir garsiai su jais juokėsi.

Jaunimo nematyti – visas buvo susirinkęs pas Zlabį. Tik vaikų čia prisigrūdo pilna. Aplipo jie lovas, visus kampus, užpečkius ir kampelius.

Kai Lukošiūnas įėjo, niekas į jį neatkreipė dėmesio. Su nieku nesisveikindamas, net kepurės nenusiėmęs nuo galvos, priėjo į stalą, atstūmė alkūnėmis į šalį ten sėdėjusius senesnius vyrus ir įsirioglino į jų vidurį.

– Matai, Kuki, naujas svečias pas tave atėjo, – sušuko garsiai paraudusiomis akimis. – Vaišink mane dabar!..

Kalbos akimirksniui nutilo prie stalo. Kukis piktai sušnairavo.

– Tu jau pats, kaip matau, kitur pasivaišinai. Dievo nebijodamas jau nusilakei...

– Ne už tavo nusilakiau, – šūkaloja bernas. – Vaišink dabar, kad liepiu!