– Vai, ir miegi, miegi tu, vaikeli! – užkalbino jį motina, atsistojusi tarp kluono durų. – Visą dieną išmiegojai, kaip užmuštas. Kelkis, vaikeli, jau vakaras. Tuoj nuotaka ateis atsisveikinti ir suras tave šiauduose bemiegantį. Tai bus gražu!

Petras staiga prisiminė, kodel nuo pat ryto girtas, ir širdį jam taip skaudžiai sudaigė, jog vos susilaikė balsu nesurikęs.

Motina stovėjo duryse ir laukė. Sūnus, iš skausmo stenėdamas, atsikėlė, nusikratė šiaudų šiurkšles nuo švarko ir nuėjo su motina pir* kion tylėdamas.

Senutė pastebėjo, kad su sūnumi kažkas nepaprasto dedasi.

– Gal galvelę tau skaudėjo, kad akutės tavo lyg miglomis aptrauktos? – susirūpino senutė.

– Skaudėjo, bet praėjo jau, – nuramino ją Petras.

Pirkioje pasisėmė iš kibiro vandens ir gėrė, gėrė, o troškulys vis nemažėjo.

Pasisėmęs dar vandens ėmė praustis, garsiai prunkšdamas, suvilgė visą galvą.

Motina triūsė aplink pečių, aplink stalą, vakarienę gamino.

– Štai Žlabytė su draugelėmis jau pas Misiulį nuėjo. Tuoj bus ir pas mus, – kalbina sūnų, pasižiūrėdama per langą. – Tai laimė mergai! Tokį berną turtuolį gavo! Kas galėjo tikėti? Tik su šešiuru tai bus nelengva jai sugyventi.

Petras kažką neaiškaus sumykė, nusišluostė skubiai rankšluosčiu ir griebėsi kepurės.

Kažkodel jam pasivaideno, kad pirkioj tvanku, kaip pirty.

– Kur tu, vaikeli, rengiesi? Pavakarieniautai, o tai visą dienelę nevalgęs, – stengiasi sulaikyti jį motina. – Ir nuotaka tuoj užeis. Negražu bėgti iš namų, dargi Dievulis supyks. Reikia gi mergai gero gyvenimo palinkėti.

– Apsieis be mano linkėjimų, – jau duryse burbtelėjo Petras.

Nenorėjo susitikti, nenorėjo pamatyti Verutės, taip nusiteikęs. Galva svaigo, kojos linko, lyg po didelio nuovargio, ir vemti norėjosi, vidurius traukė...

Išėjęs iš pirkios, patsai nežinojo, kur dabar turi eiti – į laukus bėgti ar miškan pasikarti, ar į ežerą pasiskandinti? Bet neapsižiūrėjo, kai atsirado Kukio kieme...

Abu Kukio pirkių galai buvo apšviesti. Vidury buvo girdėti triukšmingi vyrų balsai.

Petras staiga įnirto.

– Šis kusdubelis, žiūrėk, man iš panosės mergą pagriebė! Tuščia mergos, bet jam kaulus sulaužysiu, kad žinotų... – vis labiau siuto bernas.

Nuo išgertos anksčiau degtinės ir nuo savo pykčio, taip staiga jį pagavusio, ėmė dar labiau svaigti jo galva, ir jau nieko negalvodamas drąsiai žengė Kukio pirkion.

Abiejuose galuose pečiai liepsnojo. Kukienė su samdininkėmis ir atėjusiomis padėti kaimynėmis, su atvažiavusiomis į brolio vestuves ištekėjusiomis dukterimis čirškino, kepė, virė, gamino rytdienos išstaigai. Pirkiose buvo karšta, tvanku, nors langai buvo atdari.

Pirmutiniam gale, aplinkui apkrautų sūriu, sviestu, skilandžiu, dešromis stalų sėdėjo vyrai, vienmarškiniai, gurkšnojo alų ir garsiai kalbėjosi, juokavo. Čia pat buvo ir skerdžius Gugis. Jis sėdėjo stalo gale, kažką triukšmingai pasakojo savo kaimynams ir garsiai su jais juokėsi.

Jaunimo nematyti – visas buvo susirinkęs pas Zlabį. Tik vaikų čia prisigrūdo pilna. Aplipo jie lovas, visus kampus, užpečkius ir kampelius.

Kai Lukošiūnas įėjo, niekas į jį neatkreipė dėmesio. Su nieku nesisveikindamas, net kepurės nenusiėmęs nuo galvos, priėjo į stalą, atstūmė alkūnėmis į šalį ten sėdėjusius senesnius vyrus ir įsirioglino į jų vidurį.

– Matai, Kuki, naujas svečias pas tave atėjo, – sušuko garsiai paraudusiomis akimis. – Vaišink mane dabar!..

Kalbos akimirksniui nutilo prie stalo. Kukis piktai sušnairavo.

– Tu jau pats, kaip matau, kitur pasivaišinai. Dievo nebijodamas jau nusilakei...

– Ne už tavo nusilakiau, – šūkaloja bernas. – Vaišink dabar, kad liepiu!

Kukis supyko ne juokais.

– Nešdinkis sveikas, iš kur atėjęs. Čia ne tvartas, man paršų prie stalo nereikia.

– Ak, tu taip? – lyg nustebo bernas. – Tai aš patsai pasivaišinsiu.

Ir pasigriebęs jam iš panosės stiklinę, prisipylė pilną alaus ir išgėrė ją vienu matu. Prisipylė antrą – ir antrą išgėrė tokiu pat būdu.

Vyrai, kai nutilo, taip ir tylėjo, lyg laukdami, kas čia dėsis toliau.

Lukošiūnas, išgėręs antrą kartą, trenkė stiklinę iš visų jėgų į aslą, jog ji mažomis skeveldromis pabiro į visas šalis.

Vaikai, kaip žvirblių būrys, metėsi išgąsdinti į šalį, kaikurie net spruko per duris.

– Eik, eik namo, išsimiegok, kad jau pasigėrei, – įsikišo Misiulis. – Neišdykauk čia man, o ne – kaip bematai, ožio ragan suriesiu.

– A, žydbernis! – pasižiūrėjo į jį girtomis akimis Petras, nes išgertas alus, susimaišęs su kluone išgerta degtine, ėmė smarkiai mušti jam į galvą. – Ir tu čia atsiradai?..

Nors už akių Misiulį žmonės dažnai taip pravardžiavo, bet akysna jo iki šiol niekas dar nebuvo drįsęs taip pavadinti.

– Ak tu, paršo koja! – riktelėjo jis įsižeidęs. – Tuojau man nešdinkis iš čia!

– Ak, nusigandau! – sušuko bernas ir garsiai nusikvatojo. – Manai, kad tu seniūnas, tai aš imsiu ir nusigąsiu tavęs. Kaip aš tavęs bijau, tai ot, pirmai pradžiai!..

Ir, pagriebęs artimiausią po ranka pasipainiojusią puspilnę alaus stiklinę, kliustelėjo jam į veidą.

Misiulis net žado neteko iš pykčio.

– Ak, tai tu taip! – sušuko jisai ir, kaip iešmu durtas, pašoko iš vietos ir visa plaštake drožė Lukošiūnui į veidą. Paskui stūmė abiem rankom į krūtinę, kad bernas vos neapsivertė aukštyn kojomis su suoleliu, nors jame sėdėjo dar trejetas vyriškių.

– Tu kautis nori! – pašoko dabar ir Lukošiūnas.

– Aš tave išmokysiu, kaip reikia svečiuose elgtis! – keikėsi Misiulis, šluostydamas rankove alum aptaškytą veidą.