Išėjęs iš pirkios, patsai nežinojo, kur dabar turi eiti – į laukus bėgti ar miškan pasikarti, ar į ežerą pasiskandinti? Bet neapsižiūrėjo, kai atsirado Kukio kieme...

Abu Kukio pirkių galai buvo apšviesti. Vidury buvo girdėti triukšmingi vyrų balsai.

Petras staiga įnirto.

– Šis kusdubelis, žiūrėk, man iš panosės mergą pagriebė! Tuščia mergos, bet jam kaulus sulaužysiu, kad žinotų... – vis labiau siuto bernas.

Nuo išgertos anksčiau degtinės ir nuo savo pykčio, taip staiga jį pagavusio, ėmė dar labiau svaigti jo galva, ir jau nieko negalvodamas drąsiai žengė Kukio pirkion.

Abiejuose galuose pečiai liepsnojo. Kukienė su samdininkėmis ir atėjusiomis padėti kaimynėmis, su atvažiavusiomis į brolio vestuves ištekėjusiomis dukterimis čirškino, kepė, virė, gamino rytdienos išstaigai. Pirkiose buvo karšta, tvanku, nors langai buvo atdari.

Pirmutiniam gale, aplinkui apkrautų sūriu, sviestu, skilandžiu, dešromis stalų sėdėjo vyrai, vienmarškiniai, gurkšnojo alų ir garsiai kalbėjosi, juokavo. Čia pat buvo ir skerdžius Gugis. Jis sėdėjo stalo gale, kažką triukšmingai pasakojo savo kaimynams ir garsiai su jais juokėsi.

Jaunimo nematyti – visas buvo susirinkęs pas Zlabį. Tik vaikų čia prisigrūdo pilna. Aplipo jie lovas, visus kampus, užpečkius ir kampelius.

Kai Lukošiūnas įėjo, niekas į jį neatkreipė dėmesio. Su nieku nesisveikindamas, net kepurės nenusiėmęs nuo galvos, priėjo į stalą, atstūmė alkūnėmis į šalį ten sėdėjusius senesnius vyrus ir įsirioglino į jų vidurį.

– Matai, Kuki, naujas svečias pas tave atėjo, – sušuko garsiai paraudusiomis akimis. – Vaišink mane dabar!..

Kalbos akimirksniui nutilo prie stalo. Kukis piktai sušnairavo.

– Tu jau pats, kaip matau, kitur pasivaišinai. Dievo nebijodamas jau nusilakei...

– Ne už tavo nusilakiau, – šūkaloja bernas. – Vaišink dabar, kad liepiu!

Kukis supyko ne juokais.

– Nešdinkis sveikas, iš kur atėjęs. Čia ne tvartas, man paršų prie stalo nereikia.

– Ak, tu taip? – lyg nustebo bernas. – Tai aš patsai pasivaišinsiu.

Ir pasigriebęs jam iš panosės stiklinę, prisipylė pilną alaus ir išgėrė ją vienu matu. Prisipylė antrą – ir antrą išgėrė tokiu pat būdu.

Vyrai, kai nutilo, taip ir tylėjo, lyg laukdami, kas čia dėsis toliau.

Lukošiūnas, išgėręs antrą kartą, trenkė stiklinę iš visų jėgų į aslą, jog ji mažomis skeveldromis pabiro į visas šalis.

Vaikai, kaip žvirblių būrys, metėsi išgąsdinti į šalį, kaikurie net spruko per duris.

– Eik, eik namo, išsimiegok, kad jau pasigėrei, – įsikišo Misiulis. – Neišdykauk čia man, o ne – kaip bematai, ožio ragan suriesiu.

– A, žydbernis! – pasižiūrėjo į jį girtomis akimis Petras, nes išgertas alus, susimaišęs su kluone išgerta degtine, ėmė smarkiai mušti jam į galvą. – Ir tu čia atsiradai?..

Nors už akių Misiulį žmonės dažnai taip pravardžiavo, bet akysna jo iki šiol niekas dar nebuvo drįsęs taip pavadinti.

– Ak tu, paršo koja! – riktelėjo jis įsižeidęs. – Tuojau man nešdinkis iš čia!

– Ak, nusigandau! – sušuko bernas ir garsiai nusikvatojo. – Manai, kad tu seniūnas, tai aš imsiu ir nusigąsiu tavęs. Kaip aš tavęs bijau, tai ot, pirmai pradžiai!..

Ir, pagriebęs artimiausią po ranka pasipainiojusią puspilnę alaus stiklinę, kliustelėjo jam į veidą.

Misiulis net žado neteko iš pykčio.

– Ak, tai tu taip! – sušuko jisai ir, kaip iešmu durtas, pašoko iš vietos ir visa plaštake drožė Lukošiūnui į veidą. Paskui stūmė abiem rankom į krūtinę, kad bernas vos neapsivertė aukštyn kojomis su suoleliu, nors jame sėdėjo dar trejetas vyriškių.

– Tu kautis nori! – pašoko dabar ir Lukošiūnas.

– Aš tave išmokysiu, kaip reikia svečiuose elgtis! – keikėsi Misiulis, šluostydamas rankove alum aptaškytą veidą.

Lukošiūnas atstūmė šalia sėdinčius vyrus, koja išvertė suolelį ir griebė Misiulį abiem rankom už krūtų, pakratė jį, kaip maišą, ir visa jėga stūmė į sieną.

Marškiniai plyšo Misiuliui visais siūlais, ir pats jis nušlijo net į pirkios galą ir parvirto po lentyna, ant sukrautų ten su viralais ir kepsniais puodų.

Vaikai suriko, suklykė. Vieni, rėkdami, spruko per duris, kiti atsidūrė po lovomis, ant lovų...

Nespėjo Misiulis pasikelti, kai jį vėl puolė su kumščiais Lukošiūnas.

– Tu kautis panorai? Aš tave pamokysiu, kaip reikia kautis...

Bet Misiulio irgi būta drąsaus ir stipraus vyro. Jis nenusigando muštynių. Jis dabar griebė viena ranka Lukošiūną už krūtų, kitos rankos kumščiu tokį smūgi iškirto bernui panosėn, jog tam iš burnos ir nosies papliupo kraujas.

– Vyrai, padėkite man! – šaukė Misiulis. – Mes jį tuoj surišim ir nuvarysim pas uriadninką...

Bet vyrai, lyg stabo ištikti, sėdėjo ir nei vienas nepasijudino.

Vadžiojosi dabar, už krūtų susiėmę, po pirkią, kaip du žąsinai, vienas antrą pešiodami. Pagaliau Lukošiūnas, atstūmęs smarkiai seniūną į sieną, pagriebė alaus butelį ir užsimojo tvokti jam į galvą.

Vaikai suriko nesavais balsais, ir vyrai šoko gelbėti. Pirmas pašoko Gugis ir sulaikė Petrą už rankos.

– A, tai tu, raganiau... – pasižvelgė į ji Petras ir vienu matu nurimo.

– Užteks, Petrai! – subarė jį skerdžius. – Padūkai, ir – užteks...

Lukošiūnas numetė butelį į pasuolę, pataisė ant galvos kepurę ir nusigrįžo į duris.

Praeidamas nuvertė tyčia nuo suolelio prie durų puodą su garuojančiu dar viralu. Puodas sudužo, kruopos pasiliejo ant grindų, mėsos gabalai išsimėtė į visas šalis.

Kukių giminaitė, senmergė Morta Naujelytė, įnirtusi dėl sunaikinto negailestingai jos darbo, pagriebė šluotą ir kuktelėjo bernui per nugarą.