Lukošiūnas atstūmė šalia sėdinčius vyrus, koja išvertė suolelį ir griebė Misiulį abiem rankom už krūtų, pakratė jį, kaip maišą, ir visa jėga stūmė į sieną.

Marškiniai plyšo Misiuliui visais siūlais, ir pats jis nušlijo net į pirkios galą ir parvirto po lentyna, ant sukrautų ten su viralais ir kepsniais puodų.

Vaikai suriko, suklykė. Vieni, rėkdami, spruko per duris, kiti atsidūrė po lovomis, ant lovų...

Nespėjo Misiulis pasikelti, kai jį vėl puolė su kumščiais Lukošiūnas.

– Tu kautis panorai? Aš tave pamokysiu, kaip reikia kautis...

Bet Misiulio irgi būta drąsaus ir stipraus vyro. Jis nenusigando muštynių. Jis dabar griebė viena ranka Lukošiūną už krūtų, kitos rankos kumščiu tokį smūgi iškirto bernui panosėn, jog tam iš burnos ir nosies papliupo kraujas.

– Vyrai, padėkite man! – šaukė Misiulis. – Mes jį tuoj surišim ir nuvarysim pas uriadninką...

Bet vyrai, lyg stabo ištikti, sėdėjo ir nei vienas nepasijudino.

Vadžiojosi dabar, už krūtų susiėmę, po pirkią, kaip du žąsinai, vienas antrą pešiodami. Pagaliau Lukošiūnas, atstūmęs smarkiai seniūną į sieną, pagriebė alaus butelį ir užsimojo tvokti jam į galvą.

Vaikai suriko nesavais balsais, ir vyrai šoko gelbėti. Pirmas pašoko Gugis ir sulaikė Petrą už rankos.

– A, tai tu, raganiau... – pasižvelgė į ji Petras ir vienu matu nurimo.

– Užteks, Petrai! – subarė jį skerdžius. – Padūkai, ir – užteks...

Lukošiūnas numetė butelį į pasuolę, pataisė ant galvos kepurę ir nusigrįžo į duris.

Praeidamas nuvertė tyčia nuo suolelio prie durų puodą su garuojančiu dar viralu. Puodas sudužo, kruopos pasiliejo ant grindų, mėsos gabalai išsimėtė į visas šalis.

Kukių giminaitė, senmergė Morta Naujelytė, įnirtusi dėl sunaikinto negailestingai jos darbo, pagriebė šluotą ir kuktelėjo bernui per nugarą.

Tasai atsigręžė, pagrasino jai kumščiu ir išsinešdino kieman. Praeidamas pro langą išdaužė dar stiklus.

Sujudo dabar ir kiti vyrai, išsiskubino į kiemą „pamokyti Lukošiūną“. Ir bernų ten jau atsirado, atskubėjusių iš Žlabio pirkios, kai tik sužinojo iš atbėgusių vaikų, kad Kukio pirkioj muštynės...

Jie visi nedviprasmiškai buvo nusiteikę Petro atžvilgiu, ypač Misiulio vyresnieji sūnūs, bet Lukošiūnas išsilaužė iš tvoros kuolo storumo straigą.

– Eik čion kuris, arčiau... – susilaikė Petras vidugatvėj ir atsigręžęs pagrasino straigu.

Vyrai nelinkę buvo kautis, bernai nebuvo dar įkaušę, ir todel į muštynes neskubėjo. Lukošiūnas pastovėjo, palūkėjo, dar kartą pagrasino Kukio kieme susirinkusiems, nusigręžė ir, iš tolo priešaky ir užupakaly vaikų būrio lydimas, nužingsniavo gatve.

Ėjo negalvodamas, kur eina, kol atsidūrė ties Jankelio kiemu. Žydas stovėjo pas vartelius ir klausinėjo vaikų, kas tokio atsitiko.

Petras priėjo prie vartelių, nugąsdindamas Jankelį savo išvaizda: saračkinė pusiau perplėšta, viena rankovė vos laikėsi, kitos visai nebuvo, veidas apkruvintas, krauju apšlakstyta ir visa atlapa krūtinė.

– Jankeli, turi degtinės? Duok, kiek turi...

– Ui, iš kur pas mane susiras šiandien degtinė? – nusigando žydas. – Kiek turėjau, vestuvininkai paėmė jau, – traukiasi Jankelis nuo vartelių.

– Tu man nekalbėk, žinau, kad turi. Visus peisus nurausiu, – grasina Lukošiūnas ir stengiasi atkelti vartelius.

Jankelis, gero nelaukdamas, spruko į pirkią ir duris iš vidaus užsišovė. Petras pamėgino jas išlaužti, bet nepajėgė.

– Tu nuo manęs vistiek nepasislėpsi! – šaukė dabar girtu balsu. – Geriau atidaryk duris, jei gyvas išlikti nori.

Iš pirkios niekas neatsiliepė. Lukošiūnas drožė kumščiu kartą, kitą, trečią į rėmus. Iš rėmų pabiro stiklai, pirkioje suklyko žydo vaikai.

Gatvėje rinkosi vis didesnė žmonių minia, bet užstoti žydo niekas nedrįso.

– Tai pasilakė, – pasigirdo moteriškas minioje balsas. – Tikras tėvulis!..

Tėvą dar gerai, ypač senesnieji, prisiminė. Neužmiršo dar ir jo girtų darbelių.

Nežinia, kuo viskas būtų pasibaigę, jei nebūtų atsiskubinusi sena Lukošiūnienė, Petro motina.

– Ką dabar čia, vaikeli, išdarinėji? Kam skriaudi nekaltus žmones?..

Pamačiusi jį sukruvintą, apdraskytą, suplojo senė rankomis ir pravirko.

– Kas dabar tave taip sukruvino, sūneli?..

Petras, motinai čia atsiradus, išsyk atsileido, nurimo ir davėsi, kaip mažas vaikas, vesti jai namo.

Tik praeidamas šalia Kukio kiemo sustojo ir pagrasino kumščiu.

– Einam, einam, vaikeli, – ragino jį motina. – Užteks jau. Ryt negalėsim į žmones akių pakelti...

Kai, porai valandų praslinkus, Gugis apsilankė pas Lukošiūnus, Petras, jau nupraustas, švariais marškiniais apvilktas, kriokė lovoje. Senė Lukošiūnienė sėdėjo šalia sūnaus, poteriavo ir darė švenčiausiai Pivašiūnų Mergelei del jo apžadus.

– Na, nuraminai jau sūnų? – pasiklausė skerdžius. – Tikras tėvulis! Ir tavęs bijo, kaip tėvas bijodavo.

Senutė nieko neatsakė, tik sunkiai atsiduso.

– Neleisk jo rytoj niekur iš pirkios, – patarė skerdžius. – Neprižiūrėsi – ištiks tave didelė, didelė nelaimė.

– Ir kas jam atsitiko? – suaimanavo Lukošiūnienė. – Rodos, visados tokis ramus buvo vaikas.

– Del mergos, moterėle, šėlsta, – paaiškino jai Gugis. – Pamilęs buvo Žlabio Verutę, tai ir siunta dabar, kad ji neteko jam...

Moterėlė tik rankom sumojo.

– O aš, kvaila, taip nieko ir nebuvau pastebėjusi!..

– Taigi gerai prižiūrėk jį, moterėle, sakau tau, – vis ragina ją skerdžius... – Rytoj gali tau dar tokį pokštą iškirsti, jog bėdos nenusikratysi...

VII.