Gatvėje rinkosi vis didesnė žmonių minia, bet užstoti žydo niekas nedrįso.

– Tai pasilakė, – pasigirdo moteriškas minioje balsas. – Tikras tėvulis!..

Tėvą dar gerai, ypač senesnieji, prisiminė. Neužmiršo dar ir jo girtų darbelių.

Nežinia, kuo viskas būtų pasibaigę, jei nebūtų atsiskubinusi sena Lukošiūnienė, Petro motina.

– Ką dabar čia, vaikeli, išdarinėji? Kam skriaudi nekaltus žmones?..

Pamačiusi jį sukruvintą, apdraskytą, suplojo senė rankomis ir pravirko.

– Kas dabar tave taip sukruvino, sūneli?..

Petras, motinai čia atsiradus, išsyk atsileido, nurimo ir davėsi, kaip mažas vaikas, vesti jai namo.

Tik praeidamas šalia Kukio kiemo sustojo ir pagrasino kumščiu.

– Einam, einam, vaikeli, – ragino jį motina. – Užteks jau. Ryt negalėsim į žmones akių pakelti...

Kai, porai valandų praslinkus, Gugis apsilankė pas Lukošiūnus, Petras, jau nupraustas, švariais marškiniais apvilktas, kriokė lovoje. Senė Lukošiūnienė sėdėjo šalia sūnaus, poteriavo ir darė švenčiausiai Pivašiūnų Mergelei del jo apžadus.

– Na, nuraminai jau sūnų? – pasiklausė skerdžius. – Tikras tėvulis! Ir tavęs bijo, kaip tėvas bijodavo.

Senutė nieko neatsakė, tik sunkiai atsiduso.

– Neleisk jo rytoj niekur iš pirkios, – patarė skerdžius. – Neprižiūrėsi – ištiks tave didelė, didelė nelaimė.

– Ir kas jam atsitiko? – suaimanavo Lukošiūnienė. – Rodos, visados tokis ramus buvo vaikas.

– Del mergos, moterėle, šėlsta, – paaiškino jai Gugis. – Pamilęs buvo Žlabio Verutę, tai ir siunta dabar, kad ji neteko jam...

Moterėlė tik rankom sumojo.

– O aš, kvaila, taip nieko ir nebuvau pastebėjusi!..

– Taigi gerai prižiūrėk jį, moterėle, sakau tau, – vis ragina ją skerdžius... – Rytoj gali tau dar tokį pokštą iškirsti, jog bėdos nenusikratysi...

VII.