Nepaklausė sena Lukošiūnienė Gugio patarimų prižiūrėti sūnų, kad niekur neišeitų – leido jį Merkinėn ir pati su juo nuėjo bažnyčion – štai, susilaukė didelių nemalonumų, kuriuos vakar skerdžius jai pranašavo.

Anksti rytą nuvažiavo Jankelis miestelin stiklų langams parvežti. Grįžo dabar ir, stiklų iš vežimo neiškrovęs, arklio neiškinkęs, nusiskubino pas Kukį, kur tuo metu buvo susirinkę vos ne pusė sodžiaus – laukė jaunųjų pulko iš bažnyčios.

Vos įbėgo pirkion, prasistūmė į priešakį, kur buvo susėdę senesni ūkininkai, – susiėmė Jankelis rankomis už galvos ir sudejavo:

– Oi oi, vyručiai! Kad jūs žinotute, kas Merkinėj atsitiko! Oi oi, kad jūs žinotute!..

– Ar vestuvininkams? – pasiklausė kažkas iš vyrų.

– Ui, ui, ir vestuvininkams irgi, – aimanavo toliau Jankelis.

– Na, pasakyk pagaliau, kas tokio baisaus atsitiko? – riktelėjo piktai Kukis. – Ką čia mus gąsdini dejuodamas.

– Ką aš čia jums porinsiu, – iškėtė žydas rankas. – Atvažiuos žandarai, iš jų viską sužinosite.

Pagaliau visgi papasakojo, kad Petras Lukošiūnas miestely vėl pasigėrė, susimušė pas Šliomą su vestuvininkais, sukruvino kelis, išdaužė visus langus. Kai atėjo iššaukta policija, Lukošiūnas sudaužė į uriadninko galvą degtinės butelį, sumušė sotninką, sako, jam ranką visai išsukęs, ir nesidavė suimamas net pačiam žandarui...

– Pabėgo Petras Lukošiūnas, bet kur jis dėsis? – gąsdino save ir kitus žydas. – Vistiek turės grįžti namo. Atvažiuos žandarai, suims Petrą, kalėjiman uždarys Petrą, katorgon nuvarys Petrą, ir nebus jau čia Petro...

– Na, jau? – paabejojo kažkas iš moterų. – Kad girti bernai susimušė kiek, tai varys dabar žmogų visam gyvenimui katorgon?..