Gatvėje rinkosi vis didesnė žmonių minia, bet užstoti žydo niekas nedrįso.

– Tai pasilakė, – pasigirdo moteriškas minioje balsas. – Tikras tėvulis!..

Tėvą dar gerai, ypač senesnieji, prisiminė. Neužmiršo dar ir jo girtų darbelių.

Nežinia, kuo viskas būtų pasibaigę, jei nebūtų atsiskubinusi sena Lukošiūnienė, Petro motina.

– Ką dabar čia, vaikeli, išdarinėji? Kam skriaudi nekaltus žmones?..

Pamačiusi jį sukruvintą, apdraskytą, suplojo senė rankomis ir pravirko.

– Kas dabar tave taip sukruvino, sūneli?..

Petras, motinai čia atsiradus, išsyk atsileido, nurimo ir davėsi, kaip mažas vaikas, vesti jai namo.

Tik praeidamas šalia Kukio kiemo sustojo ir pagrasino kumščiu.

– Einam, einam, vaikeli, – ragino jį motina. – Užteks jau. Ryt negalėsim į žmones akių pakelti...

Kai, porai valandų praslinkus, Gugis apsilankė pas Lukošiūnus, Petras, jau nupraustas, švariais marškiniais apvilktas, kriokė lovoje. Senė Lukošiūnienė sėdėjo šalia sūnaus, poteriavo ir darė švenčiausiai Pivašiūnų Mergelei del jo apžadus.

– Na, nuraminai jau sūnų? – pasiklausė skerdžius. – Tikras tėvulis! Ir tavęs bijo, kaip tėvas bijodavo.

Senutė nieko neatsakė, tik sunkiai atsiduso.

– Neleisk jo rytoj niekur iš pirkios, – patarė skerdžius. – Neprižiūrėsi – ištiks tave didelė, didelė nelaimė.

– Ir kas jam atsitiko? – suaimanavo Lukošiūnienė. – Rodos, visados tokis ramus buvo vaikas.

– Del mergos, moterėle, šėlsta, – paaiškino jai Gugis. – Pamilęs buvo Žlabio Verutę, tai ir siunta dabar, kad ji neteko jam...

Moterėlė tik rankom sumojo.

– O aš, kvaila, taip nieko ir nebuvau pastebėjusi!..

– Taigi gerai prižiūrėk jį, moterėle, sakau tau, – vis ragina ją skerdžius... – Rytoj gali tau dar tokį pokštą iškirsti, jog bėdos nenusikratysi...

VII.

Nepaklausė sena Lukošiūnienė Gugio patarimų prižiūrėti sūnų, kad niekur neišeitų – leido jį Merkinėn ir pati su juo nuėjo bažnyčion – štai, susilaukė didelių nemalonumų, kuriuos vakar skerdžius jai pranašavo.

Anksti rytą nuvažiavo Jankelis miestelin stiklų langams parvežti. Grįžo dabar ir, stiklų iš vežimo neiškrovęs, arklio neiškinkęs, nusiskubino pas Kukį, kur tuo metu buvo susirinkę vos ne pusė sodžiaus – laukė jaunųjų pulko iš bažnyčios.

Vos įbėgo pirkion, prasistūmė į priešakį, kur buvo susėdę senesni ūkininkai, – susiėmė Jankelis rankomis už galvos ir sudejavo:

– Oi oi, vyručiai! Kad jūs žinotute, kas Merkinėj atsitiko! Oi oi, kad jūs žinotute!..

– Ar vestuvininkams? – pasiklausė kažkas iš vyrų.

– Ui, ui, ir vestuvininkams irgi, – aimanavo toliau Jankelis.

– Na, pasakyk pagaliau, kas tokio baisaus atsitiko? – riktelėjo piktai Kukis. – Ką čia mus gąsdini dejuodamas.

– Ką aš čia jums porinsiu, – iškėtė žydas rankas. – Atvažiuos žandarai, iš jų viską sužinosite.

Pagaliau visgi papasakojo, kad Petras Lukošiūnas miestely vėl pasigėrė, susimušė pas Šliomą su vestuvininkais, sukruvino kelis, išdaužė visus langus. Kai atėjo iššaukta policija, Lukošiūnas sudaužė į uriadninko galvą degtinės butelį, sumušė sotninką, sako, jam ranką visai išsukęs, ir nesidavė suimamas net pačiam žandarui...

– Pabėgo Petras Lukošiūnas, bet kur jis dėsis? – gąsdino save ir kitus žydas. – Vistiek turės grįžti namo. Atvažiuos žandarai, suims Petrą, kalėjiman uždarys Petrą, katorgon nuvarys Petrą, ir nebus jau čia Petro...

– Na, jau? – paabejojo kažkas iš moterų. – Kad girti bernai susimušė kiek, tai varys dabar žmogų visam gyvenimui katorgon?..

– Ui, kad susikovęs tik būtų, nu, su bernais, ar žyduką kurį primušęs, tai nieko, – aiškina Jankelis. – Kada žmonės nesimuša? O kai mušasi, tai jau kuriam nors žydui visados tenka. Bet kad policiją primušė – tai jau bloga, labai bloga. Mūsų žydeliai, kurie visus įstatymus žino, sako, kad Petrui bus katorga.

Dūsavo žmonės del tokių netikėtų įvykių, kiti, kurių vaikai buvo vestuvininkų tarpe, rimtai nerimavo – ką čia su tokiu pramuštgalviu! Galėjo kurį ir sunkiai sužaloti...

Petro niekas nesigailėjo, smerkė jį visi, gailėjosi tik senos jo motinos, našlės.

– Ir kas jam atsitiko? – stebėjosi Slamis. – Buvo bernas, kaip bernas, o dabar lyg visai iš proto išsikraustė.

– Tėvulio raugas atsirūgo. Argi jau užmiršote? – pastebėjo Žlabys.

– Dabar ne tie laikai, kad sūnus galėtų išdykauti, kaip kad išdykavo tėvas, – piktai nusišaipė Misiulis. – Dabar nebepaišdykausi...

– Visgi gaila berno, – pastebėjo kažkas.

– Ko gailėtis? Taip jam ir reikia! – paneigė kerštingas Misiulis.

Gatvėj pasigirdo vežimas su skambalais. Kažkas susiprato:

– Matyti, žandarai...

Jankelis prisiminė, kad jo arklys dar neiškinkytas, negirdytas, ir paskubėjo išsinešdinti. Taip staiga prisiminė todel, kad iš tikrųjų nemėgo su tais reikalais turėti ką nors bendro, į kuriuos jau yra policija įsikišusi.

Jankelis sunešė stiklus pirkion, iškinkė arklį, pagirdė ir įleido tvartan.

Arklys buvo alkanas, ir Jankelis nutarė duoti jam šiandien avižų. Vos įėjo savo kluonelin, kurio peludėj buvo avižos supiltos, kai išgirdo, kad jį kažkas pašaukė vardu.

– Jankei, Jankei, eik čion arčiau...

Žydas atsigręžė ir nusigando – suverstuose kampe šiauduose kyšojo Petro Lukošiūno galva.

– Oi, suras jį čia, įvels mane į bėdą, – pagalvojo Jankelis. – Pasakys, kad aš jį čia tyčia paslėpiau.