Nepaklausė sena Lukošiūnienė Gugio patarimų prižiūrėti sūnų, kad niekur neišeitų – leido jį Merkinėn ir pati su juo nuėjo bažnyčion – štai, susilaukė didelių nemalonumų, kuriuos vakar skerdžius jai pranašavo.

Anksti rytą nuvažiavo Jankelis miestelin stiklų langams parvežti. Grįžo dabar ir, stiklų iš vežimo neiškrovęs, arklio neiškinkęs, nusiskubino pas Kukį, kur tuo metu buvo susirinkę vos ne pusė sodžiaus – laukė jaunųjų pulko iš bažnyčios.

Vos įbėgo pirkion, prasistūmė į priešakį, kur buvo susėdę senesni ūkininkai, – susiėmė Jankelis rankomis už galvos ir sudejavo:

– Oi oi, vyručiai! Kad jūs žinotute, kas Merkinėj atsitiko! Oi oi, kad jūs žinotute!..

– Ar vestuvininkams? – pasiklausė kažkas iš vyrų.

– Ui, ui, ir vestuvininkams irgi, – aimanavo toliau Jankelis.

– Na, pasakyk pagaliau, kas tokio baisaus atsitiko? – riktelėjo piktai Kukis. – Ką čia mus gąsdini dejuodamas.

– Ką aš čia jums porinsiu, – iškėtė žydas rankas. – Atvažiuos žandarai, iš jų viską sužinosite.

Pagaliau visgi papasakojo, kad Petras Lukošiūnas miestely vėl pasigėrė, susimušė pas Šliomą su vestuvininkais, sukruvino kelis, išdaužė visus langus. Kai atėjo iššaukta policija, Lukošiūnas sudaužė į uriadninko galvą degtinės butelį, sumušė sotninką, sako, jam ranką visai išsukęs, ir nesidavė suimamas net pačiam žandarui...

– Pabėgo Petras Lukošiūnas, bet kur jis dėsis? – gąsdino save ir kitus žydas. – Vistiek turės grįžti namo. Atvažiuos žandarai, suims Petrą, kalėjiman uždarys Petrą, katorgon nuvarys Petrą, ir nebus jau čia Petro...

– Na, jau? – paabejojo kažkas iš moterų. – Kad girti bernai susimušė kiek, tai varys dabar žmogų visam gyvenimui katorgon?..

– Ui, kad susikovęs tik būtų, nu, su bernais, ar žyduką kurį primušęs, tai nieko, – aiškina Jankelis. – Kada žmonės nesimuša? O kai mušasi, tai jau kuriam nors žydui visados tenka. Bet kad policiją primušė – tai jau bloga, labai bloga. Mūsų žydeliai, kurie visus įstatymus žino, sako, kad Petrui bus katorga.

Dūsavo žmonės del tokių netikėtų įvykių, kiti, kurių vaikai buvo vestuvininkų tarpe, rimtai nerimavo – ką čia su tokiu pramuštgalviu! Galėjo kurį ir sunkiai sužaloti...

Petro niekas nesigailėjo, smerkė jį visi, gailėjosi tik senos jo motinos, našlės.

– Ir kas jam atsitiko? – stebėjosi Slamis. – Buvo bernas, kaip bernas, o dabar lyg visai iš proto išsikraustė.

– Tėvulio raugas atsirūgo. Argi jau užmiršote? – pastebėjo Žlabys.

– Dabar ne tie laikai, kad sūnus galėtų išdykauti, kaip kad išdykavo tėvas, – piktai nusišaipė Misiulis. – Dabar nebepaišdykausi...

– Visgi gaila berno, – pastebėjo kažkas.

– Ko gailėtis? Taip jam ir reikia! – paneigė kerštingas Misiulis.

Gatvėj pasigirdo vežimas su skambalais. Kažkas susiprato:

– Matyti, žandarai...

Jankelis prisiminė, kad jo arklys dar neiškinkytas, negirdytas, ir paskubėjo išsinešdinti. Taip staiga prisiminė todel, kad iš tikrųjų nemėgo su tais reikalais turėti ką nors bendro, į kuriuos jau yra policija įsikišusi.

Jankelis sunešė stiklus pirkion, iškinkė arklį, pagirdė ir įleido tvartan.

Arklys buvo alkanas, ir Jankelis nutarė duoti jam šiandien avižų. Vos įėjo savo kluonelin, kurio peludėj buvo avižos supiltos, kai išgirdo, kad jį kažkas pašaukė vardu.

– Jankei, Jankei, eik čion arčiau...

Žydas atsigręžė ir nusigando – suverstuose kampe šiauduose kyšojo Petro Lukošiūno galva.

– Oi, suras jį čia, įvels mane į bėdą, – pagalvojo Jankelis. – Pasakys, kad aš jį čia tyčia paslėpiau.

Jankelis priėjo atsargiai, pasiryžęs kiekvienu akimirksniu bėgti, jei tik pastebės, kad bernas vis dar karingai nusiteikęs.

– Vai, Jankeli, – sudejavo Petras, lįsdamas iš šiaudų: – tu gal ir nežinai, ką aš šiandien pridirbau?

– Kaip nežinosi, jei žandarai jau atvažiavo ir ieško dabar tavęs. Niekas nematė, kai tu čia užėjai? – pasiteiravo baikštusis Jankelis.

– Rodos, niekas. O gal ir matė kas, ar aš žinau...

– Ui, negerai, negerai pasielgei. Suims dabar tave žandarai, kalėjiman pasodins, katorgon pasmerks... Oi, didelio vargo turėsi, Petrai. O vis todel, kad pasigėrei...

– Kas man dabar lieka daryti? – nusiminė Lukošiūnas. – Patark, Jankeli. Aš pats nieko neišmanau.

– Vakar mano langus daužei, mušti mane norėjai, o šiandien patarimo prašai. Kai gera – tai Jankelis nekrikštas, Jankelis parkas, mušti reikia Jankelį. O kai tik kam bloga, tada: – Jankeli, patark!.. Ok, jūs, gojai...

– Dovanok, Jankeli, – girtas buvau vakar, – teisinasi Lukošiūnas. – Už langus tau užmokėsiu.

– O už išgąstį? – paslaptingai pasiklausė žydas.

Nors Petras buvo labai prislėgtas savo bėdos, susirūpinęs, bet žydo klausimas jam atrodė tiek juokingas, jog nesusilaikė ir nusikvatojo.

– Tss!.. – sumostikavo Jankelis. – Dar gali kas išgirsti tavo juoką, ir praneš žandarui...

– Išgąstis tavo jau praėjo ir nieko tau nekaštavo, – vis dar šypsosi Petras. – Ot, man dabar bėda – tai jau bėda!..

– Ui, didelė bėda, – pritarė jam žydas. – Jei uriadninkas numirs, tave, Petrai, pakarti gali.

– Ai ai ai, – sudejavo Lukošiūnas, susiėmęs rankom už galvos. – Ką aš padariau, ką aš padariau... Motina dabar... Dieve tu mano... Nors eik ir nusiskandyk ežere. Kitos išeities man nebėra!

– Nu, nėra tokios blogos padėties, kad protingas žmogus nesurastų išėjimo, – ramina jį Jankelis. – Bėk Amerikon, kol dar nesuėmė tavęs žandarai.