– Gerai būtų bėgti, kad tik pinigų turėtau. Bet neturiu, Jankei, ir iš greitųjų niekur jų dabar negausi.

– Be pinigų nepabėgsi. Bloga, kad neturi pinigų...

– Paskolink man, Jankeli. Atiduosiu, atsiųsiu, visais šventaisiais siekiu, kad atsiųsiu. Ir nuošimčius, kokių tik panorėsi... Motina tau žemę užstatys...

– Ui, kad aš turėtau pinigų, kaip dabar jų neturiu, kodel aš tau nepaskolintau. Tik ot bėda – pinigų neturiu. Kukis turi, Misiulis turi, bet Jankelis neturi. Jis skurdžius žydelis. Misiulis galėtų paskolinti, Kukis galėtų paskolinti, bet jie nepaskolins, jie ant tavęs pikti. Misiulį tu vakar primušei...

– Ak, kokis aš kvailas, kokis aš kvailas! – sielvartavo bernas. – Kodel aš nepaklausiau skerdžiaus? O dabar pražuvęs žmogus esu.

– Nu, dar nepražuvęs, – neigia Jankelis. – Tu čia pasėdėk, o aš eisiu pažiūrėsiu, ką ten žandarai daro... Nu, paskui pagalvosim. Gal Jankelio galva kažką gero ir sumanys.

Jankelis nusigręžė išeiti.

– O tu manęs neišduosi žandarams? – paabejojo bernas.

Žydas susilaikė ėjęs į duris ir atsigręžė.

– Oi, Petrai, Petrai! – lingavo Jankelis galvą. – Kaip gali tokius niekus kalbėti? Nors aš žydelis ir, pasakysiu tau, vargšas žydelis, bet aš doras žmogus. Tu jau manim pasitikėk: kad pažadėjau padėti – padėsiu... Tik jau tu ramiai čia pasėdėk. Kad neužeitų čion kas, aš jau ir duris užrakinsiu.

Jankelis išėjo. Petras vėl sulindo šiauduosna ir pasislėpė.

Uždavęs arkliui avižų, Jankelis nuėjo pas Misiulį. Ten sėdėjo žandaras, jau kratą pas Lukošiūnienę padaręs ir Petro nesuradęs. Jis kalbėjosi su vyrais.

– Katorga jam gali būti, – gąsdino žandaras. – Galvą uriadninkui perskėlė, sotniką sužalojo, man mundurą suplėšė, akselbantus nudraskė – nepasidavė suimamas, valdžios pareigūnams pasipriešino. Kai sugausim, katorga jam bus...