Kukis supyko ne juokais.

– Nešdinkis sveikas, iš kur atėjęs. Čia ne tvartas, man paršų prie stalo nereikia.

– Ak, tu taip? – lyg nustebo bernas. – Tai aš patsai pasivaišinsiu.

Ir pasigriebęs jam iš panosės stiklinę, prisipylė pilną alaus ir išgėrė ją vienu matu. Prisipylė antrą – ir antrą išgėrė tokiu pat būdu.

Vyrai, kai nutilo, taip ir tylėjo, lyg laukdami, kas čia dėsis toliau.

Lukošiūnas, išgėręs antrą kartą, trenkė stiklinę iš visų jėgų į aslą, jog ji mažomis skeveldromis pabiro į visas šalis.

Vaikai, kaip žvirblių būrys, metėsi išgąsdinti į šalį, kaikurie net spruko per duris.

– Eik, eik namo, išsimiegok, kad jau pasigėrei, – įsikišo Misiulis. – Neišdykauk čia man, o ne – kaip bematai, ožio ragan suriesiu.

– A, žydbernis! – pasižiūrėjo į jį girtomis akimis Petras, nes išgertas alus, susimaišęs su kluone išgerta degtine, ėmė smarkiai mušti jam į galvą. – Ir tu čia atsiradai?..

Nors už akių Misiulį žmonės dažnai taip pravardžiavo, bet akysna jo iki šiol niekas dar nebuvo drįsęs taip pavadinti.

– Ak tu, paršo koja! – riktelėjo jis įsižeidęs. – Tuojau man nešdinkis iš čia!

– Ak, nusigandau! – sušuko bernas ir garsiai nusikvatojo. – Manai, kad tu seniūnas, tai aš imsiu ir nusigąsiu tavęs. Kaip aš tavęs bijau, tai ot, pirmai pradžiai!..

Ir, pagriebęs artimiausią po ranka pasipainiojusią puspilnę alaus stiklinę, kliustelėjo jam į veidą.

Misiulis net žado neteko iš pykčio.

– Ak, tai tu taip! – sušuko jisai ir, kaip iešmu durtas, pašoko iš vietos ir visa plaštake drožė Lukošiūnui į veidą. Paskui stūmė abiem rankom į krūtinę, kad bernas vos neapsivertė aukštyn kojomis su suoleliu, nors jame sėdėjo dar trejetas vyriškių.

– Tu kautis nori! – pašoko dabar ir Lukošiūnas.

– Aš tave išmokysiu, kaip reikia svečiuose elgtis! – keikėsi Misiulis, šluostydamas rankove alum aptaškytą veidą.

Lukošiūnas atstūmė šalia sėdinčius vyrus, koja išvertė suolelį ir griebė Misiulį abiem rankom už krūtų, pakratė jį, kaip maišą, ir visa jėga stūmė į sieną.

Marškiniai plyšo Misiuliui visais siūlais, ir pats jis nušlijo net į pirkios galą ir parvirto po lentyna, ant sukrautų ten su viralais ir kepsniais puodų.

Vaikai suriko, suklykė. Vieni, rėkdami, spruko per duris, kiti atsidūrė po lovomis, ant lovų...

Nespėjo Misiulis pasikelti, kai jį vėl puolė su kumščiais Lukošiūnas.

– Tu kautis panorai? Aš tave pamokysiu, kaip reikia kautis...

Bet Misiulio irgi būta drąsaus ir stipraus vyro. Jis nenusigando muštynių. Jis dabar griebė viena ranka Lukošiūną už krūtų, kitos rankos kumščiu tokį smūgi iškirto bernui panosėn, jog tam iš burnos ir nosies papliupo kraujas.

– Vyrai, padėkite man! – šaukė Misiulis. – Mes jį tuoj surišim ir nuvarysim pas uriadninką...

Bet vyrai, lyg stabo ištikti, sėdėjo ir nei vienas nepasijudino.

Vadžiojosi dabar, už krūtų susiėmę, po pirkią, kaip du žąsinai, vienas antrą pešiodami. Pagaliau Lukošiūnas, atstūmęs smarkiai seniūną į sieną, pagriebė alaus butelį ir užsimojo tvokti jam į galvą.

Vaikai suriko nesavais balsais, ir vyrai šoko gelbėti. Pirmas pašoko Gugis ir sulaikė Petrą už rankos.

– A, tai tu, raganiau... – pasižvelgė į ji Petras ir vienu matu nurimo.

– Užteks, Petrai! – subarė jį skerdžius. – Padūkai, ir – užteks...

Lukošiūnas numetė butelį į pasuolę, pataisė ant galvos kepurę ir nusigrįžo į duris.

Praeidamas nuvertė tyčia nuo suolelio prie durų puodą su garuojančiu dar viralu. Puodas sudužo, kruopos pasiliejo ant grindų, mėsos gabalai išsimėtė į visas šalis.

Kukių giminaitė, senmergė Morta Naujelytė, įnirtusi dėl sunaikinto negailestingai jos darbo, pagriebė šluotą ir kuktelėjo bernui per nugarą.

Tasai atsigręžė, pagrasino jai kumščiu ir išsinešdino kieman. Praeidamas pro langą išdaužė dar stiklus.

Sujudo dabar ir kiti vyrai, išsiskubino į kiemą „pamokyti Lukošiūną“. Ir bernų ten jau atsirado, atskubėjusių iš Žlabio pirkios, kai tik sužinojo iš atbėgusių vaikų, kad Kukio pirkioj muštynės...

Jie visi nedviprasmiškai buvo nusiteikę Petro atžvilgiu, ypač Misiulio vyresnieji sūnūs, bet Lukošiūnas išsilaužė iš tvoros kuolo storumo straigą.

– Eik čion kuris, arčiau... – susilaikė Petras vidugatvėj ir atsigręžęs pagrasino straigu.

Vyrai nelinkę buvo kautis, bernai nebuvo dar įkaušę, ir todel į muštynes neskubėjo. Lukošiūnas pastovėjo, palūkėjo, dar kartą pagrasino Kukio kieme susirinkusiems, nusigręžė ir, iš tolo priešaky ir užupakaly vaikų būrio lydimas, nužingsniavo gatve.

Ėjo negalvodamas, kur eina, kol atsidūrė ties Jankelio kiemu. Žydas stovėjo pas vartelius ir klausinėjo vaikų, kas tokio atsitiko.

Petras priėjo prie vartelių, nugąsdindamas Jankelį savo išvaizda: saračkinė pusiau perplėšta, viena rankovė vos laikėsi, kitos visai nebuvo, veidas apkruvintas, krauju apšlakstyta ir visa atlapa krūtinė.

– Jankeli, turi degtinės? Duok, kiek turi...

– Ui, iš kur pas mane susiras šiandien degtinė? – nusigando žydas. – Kiek turėjau, vestuvininkai paėmė jau, – traukiasi Jankelis nuo vartelių.

– Tu man nekalbėk, žinau, kad turi. Visus peisus nurausiu, – grasina Lukošiūnas ir stengiasi atkelti vartelius.

Jankelis, gero nelaukdamas, spruko į pirkią ir duris iš vidaus užsišovė. Petras pamėgino jas išlaužti, bet nepajėgė.

– Tu nuo manęs vistiek nepasislėpsi! – šaukė dabar girtu balsu. – Geriau atidaryk duris, jei gyvas išlikti nori.

Iš pirkios niekas neatsiliepė. Lukošiūnas drožė kumščiu kartą, kitą, trečią į rėmus. Iš rėmų pabiro stiklai, pirkioje suklyko žydo vaikai.

Gatvėje rinkosi vis didesnė žmonių minia, bet užstoti žydo niekas nedrįso.

– Tai pasilakė, – pasigirdo moteriškas minioje balsas. – Tikras tėvulis!..

Tėvą dar gerai, ypač senesnieji, prisiminė. Neužmiršo dar ir jo girtų darbelių.

Nežinia, kuo viskas būtų pasibaigę, jei nebūtų atsiskubinusi sena Lukošiūnienė, Petro motina.

– Ką dabar čia, vaikeli, išdarinėji? Kam skriaudi nekaltus žmones?..

Pamačiusi jį sukruvintą, apdraskytą, suplojo senė rankomis ir pravirko.

– Kas dabar tave taip sukruvino, sūneli?..

Petras, motinai čia atsiradus, išsyk atsileido, nurimo ir davėsi, kaip mažas vaikas, vesti jai namo.

Tik praeidamas šalia Kukio kiemo sustojo ir pagrasino kumščiu.

– Einam, einam, vaikeli, – ragino jį motina. – Užteks jau. Ryt negalėsim į žmones akių pakelti...

Kai, porai valandų praslinkus, Gugis apsilankė pas Lukošiūnus, Petras, jau nupraustas, švariais marškiniais apvilktas, kriokė lovoje. Senė Lukošiūnienė sėdėjo šalia sūnaus, poteriavo ir darė švenčiausiai Pivašiūnų Mergelei del jo apžadus.

– Na, nuraminai jau sūnų? – pasiklausė skerdžius. – Tikras tėvulis! Ir tavęs bijo, kaip tėvas bijodavo.

Senutė nieko neatsakė, tik sunkiai atsiduso.

– Neleisk jo rytoj niekur iš pirkios, – patarė skerdžius. – Neprižiūrėsi – ištiks tave didelė, didelė nelaimė.

– Ir kas jam atsitiko? – suaimanavo Lukošiūnienė. – Rodos, visados tokis ramus buvo vaikas.

– Del mergos, moterėle, šėlsta, – paaiškino jai Gugis. – Pamilęs buvo Žlabio Verutę, tai ir siunta dabar, kad ji neteko jam...

Moterėlė tik rankom sumojo.

– O aš, kvaila, taip nieko ir nebuvau pastebėjusi!..

– Taigi gerai prižiūrėk jį, moterėle, sakau tau, – vis ragina ją skerdžius... – Rytoj gali tau dar tokį pokštą iškirsti, jog bėdos nenusikratysi...

VII.

Nepaklausė sena Lukošiūnienė Gugio patarimų prižiūrėti sūnų, kad niekur neišeitų – leido jį Merkinėn ir pati su juo nuėjo bažnyčion – štai, susilaukė didelių nemalonumų, kuriuos vakar skerdžius jai pranašavo.

Anksti rytą nuvažiavo Jankelis miestelin stiklų langams parvežti. Grįžo dabar ir, stiklų iš vežimo neiškrovęs, arklio neiškinkęs, nusiskubino pas Kukį, kur tuo metu buvo susirinkę vos ne pusė sodžiaus – laukė jaunųjų pulko iš bažnyčios.

Vos įbėgo pirkion, prasistūmė į priešakį, kur buvo susėdę senesni ūkininkai, – susiėmė Jankelis rankomis už galvos ir sudejavo:

– Oi oi, vyručiai! Kad jūs žinotute, kas Merkinėj atsitiko! Oi oi, kad jūs žinotute!..

– Ar vestuvininkams? – pasiklausė kažkas iš vyrų.

– Ui, ui, ir vestuvininkams irgi, – aimanavo toliau Jankelis.

– Na, pasakyk pagaliau, kas tokio baisaus atsitiko? – riktelėjo piktai Kukis. – Ką čia mus gąsdini dejuodamas.

– Ką aš čia jums porinsiu, – iškėtė žydas rankas. – Atvažiuos žandarai, iš jų viską sužinosite.

Pagaliau visgi papasakojo, kad Petras Lukošiūnas miestely vėl pasigėrė, susimušė pas Šliomą su vestuvininkais, sukruvino kelis, išdaužė visus langus. Kai atėjo iššaukta policija, Lukošiūnas sudaužė į uriadninko galvą degtinės butelį, sumušė sotninką, sako, jam ranką visai išsukęs, ir nesidavė suimamas net pačiam žandarui...

– Pabėgo Petras Lukošiūnas, bet kur jis dėsis? – gąsdino save ir kitus žydas. – Vistiek turės grįžti namo. Atvažiuos žandarai, suims Petrą, kalėjiman uždarys Petrą, katorgon nuvarys Petrą, ir nebus jau čia Petro...

– Na, jau? – paabejojo kažkas iš moterų. – Kad girti bernai susimušė kiek, tai varys dabar žmogų visam gyvenimui katorgon?..

– Ui, kad susikovęs tik būtų, nu, su bernais, ar žyduką kurį primušęs, tai nieko, – aiškina Jankelis. – Kada žmonės nesimuša? O kai mušasi, tai jau kuriam nors žydui visados tenka. Bet kad policiją primušė – tai jau bloga, labai bloga. Mūsų žydeliai, kurie visus įstatymus žino, sako, kad Petrui bus katorga.

Dūsavo žmonės del tokių netikėtų įvykių, kiti, kurių vaikai buvo vestuvininkų tarpe, rimtai nerimavo – ką čia su tokiu pramuštgalviu! Galėjo kurį ir sunkiai sužaloti...

Petro niekas nesigailėjo, smerkė jį visi, gailėjosi tik senos jo motinos, našlės.

– Ir kas jam atsitiko? – stebėjosi Slamis. – Buvo bernas, kaip bernas, o dabar lyg visai iš proto išsikraustė.

– Tėvulio raugas atsirūgo. Argi jau užmiršote? – pastebėjo Žlabys.

– Dabar ne tie laikai, kad sūnus galėtų išdykauti, kaip kad išdykavo tėvas, – piktai nusišaipė Misiulis. – Dabar nebepaišdykausi...

– Visgi gaila berno, – pastebėjo kažkas.

– Ko gailėtis? Taip jam ir reikia! – paneigė kerštingas Misiulis.

Gatvėj pasigirdo vežimas su skambalais. Kažkas susiprato:

– Matyti, žandarai...

Jankelis prisiminė, kad jo arklys dar neiškinkytas, negirdytas, ir paskubėjo išsinešdinti. Taip staiga prisiminė todel, kad iš tikrųjų nemėgo su tais reikalais turėti ką nors bendro, į kuriuos jau yra policija įsikišusi.

Jankelis sunešė stiklus pirkion, iškinkė arklį, pagirdė ir įleido tvartan.

Arklys buvo alkanas, ir Jankelis nutarė duoti jam šiandien avižų. Vos įėjo savo kluonelin, kurio peludėj buvo avižos supiltos, kai išgirdo, kad jį kažkas pašaukė vardu.

– Jankei, Jankei, eik čion arčiau...

Žydas atsigręžė ir nusigando – suverstuose kampe šiauduose kyšojo Petro Lukošiūno galva.

– Oi, suras jį čia, įvels mane į bėdą, – pagalvojo Jankelis. – Pasakys, kad aš jį čia tyčia paslėpiau.

Jankelis priėjo atsargiai, pasiryžęs kiekvienu akimirksniu bėgti, jei tik pastebės, kad bernas vis dar karingai nusiteikęs.

– Vai, Jankeli, – sudejavo Petras, lįsdamas iš šiaudų: – tu gal ir nežinai, ką aš šiandien pridirbau?

– Kaip nežinosi, jei žandarai jau atvažiavo ir ieško dabar tavęs. Niekas nematė, kai tu čia užėjai? – pasiteiravo baikštusis Jankelis.

– Rodos, niekas. O gal ir matė kas, ar aš žinau...

– Ui, negerai, negerai pasielgei. Suims dabar tave žandarai, kalėjiman pasodins, katorgon pasmerks... Oi, didelio vargo turėsi, Petrai. O vis todel, kad pasigėrei...

– Kas man dabar lieka daryti? – nusiminė Lukošiūnas. – Patark, Jankeli. Aš pats nieko neišmanau.

– Vakar mano langus daužei, mušti mane norėjai, o šiandien patarimo prašai. Kai gera – tai Jankelis nekrikštas, Jankelis parkas, mušti reikia Jankelį. O kai tik kam bloga, tada: – Jankeli, patark!.. Ok, jūs, gojai...

– Dovanok, Jankeli, – girtas buvau vakar, – teisinasi Lukošiūnas. – Už langus tau užmokėsiu.

– O už išgąstį? – paslaptingai pasiklausė žydas.

Nors Petras buvo labai prislėgtas savo bėdos, susirūpinęs, bet žydo klausimas jam atrodė tiek juokingas, jog nesusilaikė ir nusikvatojo.

– Tss!.. – sumostikavo Jankelis. – Dar gali kas išgirsti tavo juoką, ir praneš žandarui...

– Išgąstis tavo jau praėjo ir nieko tau nekaštavo, – vis dar šypsosi Petras. – Ot, man dabar bėda – tai jau bėda!..

– Ui, didelė bėda, – pritarė jam žydas. – Jei uriadninkas numirs, tave, Petrai, pakarti gali.

– Ai ai ai, – sudejavo Lukošiūnas, susiėmęs rankom už galvos. – Ką aš padariau, ką aš padariau... Motina dabar... Dieve tu mano... Nors eik ir nusiskandyk ežere. Kitos išeities man nebėra!

– Nu, nėra tokios blogos padėties, kad protingas žmogus nesurastų išėjimo, – ramina jį Jankelis. – Bėk Amerikon, kol dar nesuėmė tavęs žandarai.

– Gerai būtų bėgti, kad tik pinigų turėtau. Bet neturiu, Jankei, ir iš greitųjų niekur jų dabar negausi.

– Be pinigų nepabėgsi. Bloga, kad neturi pinigų...

– Paskolink man, Jankeli. Atiduosiu, atsiųsiu, visais šventaisiais siekiu, kad atsiųsiu. Ir nuošimčius, kokių tik panorėsi... Motina tau žemę užstatys...

– Ui, kad aš turėtau pinigų, kaip dabar jų neturiu, kodel aš tau nepaskolintau. Tik ot bėda – pinigų neturiu. Kukis turi, Misiulis turi, bet Jankelis neturi. Jis skurdžius žydelis. Misiulis galėtų paskolinti, Kukis galėtų paskolinti, bet jie nepaskolins, jie ant tavęs pikti. Misiulį tu vakar primušei...

– Ak, kokis aš kvailas, kokis aš kvailas! – sielvartavo bernas. – Kodel aš nepaklausiau skerdžiaus? O dabar pražuvęs žmogus esu.

– Nu, dar nepražuvęs, – neigia Jankelis. – Tu čia pasėdėk, o aš eisiu pažiūrėsiu, ką ten žandarai daro... Nu, paskui pagalvosim. Gal Jankelio galva kažką gero ir sumanys.

Jankelis nusigręžė išeiti.

– O tu manęs neišduosi žandarams? – paabejojo bernas.

Žydas susilaikė ėjęs į duris ir atsigręžė.

– Oi, Petrai, Petrai! – lingavo Jankelis galvą. – Kaip gali tokius niekus kalbėti? Nors aš žydelis ir, pasakysiu tau, vargšas žydelis, bet aš doras žmogus. Tu jau manim pasitikėk: kad pažadėjau padėti – padėsiu... Tik jau tu ramiai čia pasėdėk. Kad neužeitų čion kas, aš jau ir duris užrakinsiu.

Jankelis išėjo. Petras vėl sulindo šiauduosna ir pasislėpė.

Uždavęs arkliui avižų, Jankelis nuėjo pas Misiulį. Ten sėdėjo žandaras, jau kratą pas Lukošiūnienę padaręs ir Petro nesuradęs. Jis kalbėjosi su vyrais.

– Katorga jam gali būti, – gąsdino žandaras. – Galvą uriadninkui perskėlė, sotniką sužalojo, man mundurą suplėšė, akselbantus nudraskė – nepasidavė suimamas, valdžios pareigūnams pasipriešino. Kai sugausim, katorga jam bus...

– Negaliu suprasti, kas jam pasidarė. Vakar čia, pas Kukį, mane apdraskė, Jankelio primušti norėjo, langus jam iškūlė...

– Aš nesiskundžiu, – įsikišo dabar ir Jankelis. – Ką ten paisysi girto žmogaus. Išsimiegos, ir patsai gailėsis. Gal ir už sudaužytus langus sumokės...

– Aš jo, tiesą pasakius, irgi gailiuosi, todel ir neieškojau per stropiai. Ką čia ieškosi? Ne maištininkas, ne plėšikas, tik, ot, smarkus vyras, pasigėrė ir negražios privirė sau ir mums košės, – kalbėjo rengdamasis išeiti žandaras. – Bet aš ką galiu? Mano tokia pareiga – įsakyta ieškoti – ieškau, įsakyta suimti – kai surasiu, suimsiu. Ne aš, tai kitas suims, jei nepabėgs Amerikon...

Kai žandaras išvažiavo, Misiulis jau buvo pasirengęs eiti su kitais pas Kukį, bet Jankelis jį sulaikė.

– Juozuli, turiu pas tave skubų ir labai svarbų reikalą.

Misiulis smalsiai į jį pažvelgė ir pasiliko.

– Juozuli, man reikia pusantro šimto rublių, – paprašė Jankelis, kai visi jau išėjo, ir pirkioj pasiliko tik Misiulis su žmona.

– Kuriam galui tau jų dabar prireikė? – nusistebėjo Misiulis. – Jokio handelio dabar juk nėra?

– Ką reiškia – nėra. Žydas, kai nori, visados suranda sau gešeftą.

Juozulis išėjo ir po minutėlės grįžo su pinigais.

– Tik aš jų tau greitai neatiduosiu, Juozuli, – perspėjo Jankelis, slėpdamas pinigus kišeniun.

– Sakyk pagaliau, kuriam galui tau prireikė staiga šitų pinigų? – pasismalsavo Misiulis.

Jankelis apsidairė, viršum pirštų žengdamas priėjo arčiau ir ėmė paslaptingai kušdėti Misiuliui į ausį:

– Juozuli, girdėjai, ką žandaras sakė? Sugaus Petrą Lukošiūną, katorga bus Petrui Lukošiūnui. Reikia Amerikon sprukti Petrui Lukošiūnui, bet pinigų Petras Lukošiūnas neturi, nu, ir Jankelis jų irgi neturi.

Nors jis patylomis kuždėjo, bet Misiulienė kaiką nugirdo, kaiką pati suprato.