– Nors ir raganiauji, ir girtuokliauji, ir blevyzgoti greitas, bet visgi, kaip matau, Dievo neužmiršti, – kalbėjo Kukis. – Gerai darai, kad neužmiršti! Žmogus nežino nei dienos, nei valandos, kada jį Dievas pašauks iš viso gyvenimo nuodėmių atsiskaityti...

– Kokios jau čia mano nuodėmės, – buvo bepradedąs Gugis atsikirsti, bet prisiminė, kad einant išpažinties negalima bartis, ir nutilo.

Dar kažką Kukis jam kalbėjo, dar už kažką barė ir mokino, bet Gugis jau nebeklausė jo. Įtraukė galvą į kailinaičių apykaklę, susikuprino, sumovė rankas rankovėsna ir pajuto, kad jį miegas ima marinti.

– Tai nuodėmės mane marina, – pagalvojo skerdžius. – Negerai, sako, snausti, einant išpažinties – velnias džiaugiasi. Geriau savo negerus darbus prisiminsiu...

Nori Gugis prisiminti, ką negero yra padaręs per ištisus metus, bet nieko prisiminti negali, išskyrus, kad girtas buvo. Bet kiek kartų, negi suskaitysi?..

– E, vėliau visą prisiminsiu, – pagalvojo; – kai bažnyčion nueisiu. O dabar šitas plepys man kliudo...

Čia Gugis vėl nusigando, prisiminęs, kad žmogui, išpažintin pasirengusiam, negalima kito žmogaus kolioti ir pravardžiuoti.

– Ot, ir nusidėjau Dievuliui, – susirūpino.

– Matyti, velnias mane gimdo...

Arklys išlėto brido per purvą, vežimas supę, Kukis vis kažką kalbėjo, mokino, ar barė Gugis neklausė. Lingavo, lingavo galva, kol pagaliau visai užsnūdo...

– Užmigai, seni, – kelia jį Kukis. Nuodėmės tave numarino. Pasidavei, velnią nudžiuginai...

– Ne, nemiegojau, nuodėmes savo skaičiau, – pasiteisino Gugis ir vėl nusiminė, kad sumelavo.

– Vėl Dievuliui nusidėjau, – pagalvojo. – Išpažintin einu ir meluoju...

– Skaičiuok, skaičiuok, – paragino jį Kukis. – Nemaža per metus priblevyzgojai, Dievui nusidedamas.

Jie buvo jau miestely. Bažnyčioje skambino rytinį „Angelas Dievo“...